Moters savaitė Nr.04 (2022 m.)
Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė: ,,Mokausi gyventi viena“
Primabalerina, maestro Virgilijaus Noreikos našlė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė mielai atvėrė savo jaukaus buto duris. Gėrėme kavą kambaryje, kurio sienas puošia du nuostabūs menininkų portretai ir daugybė Virgilijaus Noreikos nuotraukų.
Kambaryje, rodos, pleveno maestro čia palikta ypatingos meilės žmonai aura, kuri apgaubia kiekvieną čia apsilankiusįjį. Išties šių žmonių meilė buvo ypatinga – gimusi, rodos, akimirksniu, ji truko visą gyvenimą. Ir šiandien šia meile vis dar spindi Loretos žvilgsnis, kiekvienas ištartas žodis kalbant apie šviesaus atminimo vyrą.
Loreta ar tiesa, kad jūsų vyras jums pasipiršo pažinties pradžioje – pirmojo pasimatymo metu?
Taip. Tai buvo netikėta, garbinga ir jautru. Aš jaučiau nesuvaidintą jo meilę nuo pirmųjų mūsų bendravimo akimirkų. Savo vyrą mylėjau visą gyvenimą. Šis jausmas niekur nedingo ir šiandien.
Kai žmonės sako, kad amžiaus skirtumas žmones išskiria, galiu paliudyti savo gyvenimu, jog tai netiesa. Mes su Virgilijumi buvome patys geriausi draugai, pašnekovai, mylimieji. Jutau jo dėmesį, meilę ir gerumą kiekvieną savo gyvenimo minutę. Jis buvo ne tik garbingas ir labai jautrus žmogus, bet ir kupinas gyvenimo džiaugsmo, įdomių idėjų sutuoktinis. Mes papildėme vienas kitą ir džiaugėmės vienas kito draugija. Ilgainiui mūsų meilė tik stiprėjo… Aš nežinau, kaip gali būti kitaip, nes Virgilijus buvo vienintelis mano vyras – didžioji gyvenimo meilė.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 4
Jolanta Šindeikienė: ,,Pritraukiame tuos, kokie esame patys“
Jolanta Šindeikienė – Reiki mokytoja, seminarų ir vasaros Reiki stovyklos vedėja bei organizarorė, chirologė, dalijasi žiniomis, kaip į gera keisti gyvenimą, sustiprinti sveikatą, išmokti bendrauti su Visata.
Jolanta, žinau, kad pirmoji jūsų profesija – žurnalistika. Kada ir kas paskatino domėtis ezoterika ir dvasinėmis praktikomis?
Mano pirmoji profesija – gydytoja epidemiologė. Teko dirbti pagal specialybę ir gana gerai sekėsi. O žurnalistika atsirado vėliau, kai jau buvo paauginti trys vaikai. Dirbau ne tik žurnaliste, bet ir redaktore dvylika metų. Būdama 40-ties dar baigiau vadybos ir rinkodaros magistrantūrą bei vadovavau nedideliam šeimos medicinos centrui. Ką bedirbčiau, visada buvau susijusi su medicina ir sveikata. Gal tokia mano gyvenimo misija – „pačiupinėti“ žmogaus sveikatą iš visų pusių.
Todėl logiška kelio tąsa – prieš 11 metų į mano gyvenimą įsiveržė dvasinės praktikos, tarp jų ir Reiki metodas, kurį praėjusio amžiaus pradžioje iš naujo atgaivino ir po pasaulį paskleidė japonų kilmės gydytojas Mikao Usui. Išvertus iš japonų kalbos, žodis „Reiki“ reiškia „universalioji gyvybinė energija“. Ši energija persmelkia visa, kas gyva. „Rei“ vadinama išorinė universali Visatos gyvybinė energija, „ki“ – vidinė gyvybinė energija. Apie „ki“ energiją buvo žinoma daugelyje kultūrų ir religijų: pavyzdžiui, kinai ją vadina „chi“, hinduistai „prana“, krikščionys „šventąja dvasia“.
Daugelis žmonių vis dar skeptiškai vertina tokius harmonizavimo ar gydymo būdus kaip stingančius mokslinių įrodymų. Ar būdama medikė išsyk patikėjote Reiki galia ir veiksnumu?
Iki tol dvasinėmis praktikomis niekada nesidomėjau, todėl iš pradžių kai kuriais reiškiniais sunkiai tikėjau ir ieškojau paaiškinimų žiniose, įgytose medicinos moksluose. Tačiau visiškai pasitikėjau savo Reiki mokytoju Sigitu Povilaičiu. Praėjo šiek tiek laiko ir man pavyko rasti mokslinių įrodymų, viską susieti ir įsisąmoninti tai, kas jau seniai vadinama holistiniu požiūriu į žmogų. Remiantis šiuo požiūriu, psichikos ir dvasinė būklės tarpusavyje susijusios, todėl sprendžiant žmogui iškilusias problemas būtina į tai atsižvelgti.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 4
Pablo Picasso moteris privesdavo iki beprotybės
Genialusis dailininkas Pablo Picasso visą gyvenimą įkvėpimo ieškodavo moterų draugijoje. O jį įkvėpdavo itin keisti santykiai su jomis. Savo šedevrus ispanas kurdavo tuo metu, kai privesdavo savo moteris iki depresijos, beprotybės ir mirties…
Moterys – tai grindų skudurai
Temperamentingasis ispanas, būdamas vos šešerių metų, nutapė savo pirmą ,,suaugusio“ žmogaus paveikslą. Berniukas labai skubėjo patekti į suaugusiųjų pasaulį. Būti vaiku jam visai nepatiko.
Todėl, kai Pablo sukako trylika, jį su trenksmu išmetė iš koledžo. Priežastis – jo nepadorūs ryšiai su dėstytojomis.
,,Man egzistuoja tik du moterų tipai: deivės ir skudurai kojoms valyti!“ – visiškai atvirai, be jokių pagražinimų kaskart tikino Pablo Picasso. Pirmajam moterų tipui jis priskyrė savo motiną. O štai antrajam – visas kitas moteris, kurių likimais jis keliavo tarsi asfalto klojimo mašina – sutraiškydavo, sutrypdavo su purvu, sunaikindavo.
Paslaugioji Fernanda
Trokšdamas šlovės ir pinigų, jaunasis Picasso išvyko į Paryžių. Vos atvykęs į pagundų miestą, būsimasis genijus apsigyveno viename kambaryje kartu su savo mylimąja – pradedančia dailininke Fernanda Olivje. Tuo metu ji tapo pirmąja Picasso mūza ir pozuotoja.
Pinigų porelė neturėjo, todėl dažniausiai maitindavosi paprasčiausia duona, o pramogaudavo – savo lovoje.
Fernanda ėmėsi uždarbiauti pozuodama ir kitiems dailininkams. O kartais, kai pinigų visai nebelikdavo, sutikdavo ne tik pozuoti, bet ir atsiduoti. Jauna moteris žinojo, jog Pablo slapta bėgioja pas prostitutes ir susimoka joms… išpiešdamas viešnamių sienas. Iš pradžių jaunoji menininkė buvo laiminga, tačiau ilgainiui ji ėmė nekęsti savo gyvenimo. Juk Picasso gyveno iš jos uždirbtų pinigų. Be to, Fernanda ne tik kasdien įkvėpdavo mylimąjį kurti, bet ir skalbdavo jo drabužius, rūpindavosi skurdžia buitimi, gamindavo jam maistą ir suko galvą, kur ir kaip uždirbti pinigų. Į pastabas, prašymus, mėginimą kalbėtis Pablo nereaguodavo, tarsi Fernanda būtų tuščia vieta. Ilgainiui rami ir maloni mergina tapo tikra furija: ji puldavo egoistą sugyventinį kumščiais, tačiau sulaukdavo stipraus kirčio į veidą ir kaskart nurimdavo.
Šie santykiai truko septynerius metus, kol Pablo pagaliau praturtėjo, išgarsėjo ir susirado kitą moterį. Fernanda tuo metu jautėsi išnaudota. Skalbiant ir tvarkant namus lediniu vandeniu, jos rankos taip stipriai nukentėjo, kad ji nebegalėjo daugiau piešti – dėl skausmo nenulaikė rankose teptuko. Buvo akivaizdu, kad moters dailininkės karjera baigta.
Fernanda mėgino kabintis į gyvenimą ir siūlė dailės mokytojos paslaugas. Po to ryžosi parašyti prisiminimų knygą apie savo santykius su tuo metu jau visame pasaulyje išgarsėjusiu Pablo Picasso. Tačiau garsusis meilužis pasisamdė advokatą ir buvo pasirašyta sutartis – už tylėjimą (knygos nepublikavimą) Fernandai jis kas mėnesį mokėjo mažytę finansinę kompensaciją. Priešingu atveju jos likimas būtų buvęs dar baisesnis, bent jau tai jai žadėjo dailininko advokatas.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 4
