Vyro stiprybei medalių nereikia

Ko vertas geras maistas? Kodėl šiandieniame kontekste dar svarbesnis tapo vyro požiūris į savo sveikatą ir kodėl svarbi šeimos laimė? Ar verta panikuoti dėl karo grėsmės ir suruošti pabėgimo krepšį, kuriame atsirastų vietos net ir pačių sudžiovintai mėsytei? Ne vien apie tai vingiavo pokalbis su buvusiu kariškiu, TV laidos „Virtuvės istorijos“ šefu, grilio meistru Robertu Svetlausku. 

Iš televizijos ekranų žinomo vyro feisbuko paskyroje neseniai atsirado iškalbingas įrašas: „Tvarkingai apsirengiau ir į trasą. Į Alytų. Darbai pas mus vyksta kaip vyko, tačiau į tarpus turime progą padaryti daugiau – tai ir darome. Gavome Alytaus savivaldybės prašymą pamaitinti kelis šimtus savanorių ir žmonių, pabėgusių iš Ukrainos. Susisukti gali greitai, kai žinai, kam paskambinti. „Sulikai, reikia vandens – bus, Robi!“, „Mėsos broliai, chebra, padėkite su mėsa – bus, ready, Robi, kada paimsi?“, „O ką gruziniška duona? – Jau kepam…”. Man patinka mūsų grupė tuo, kad joje gimsta tikrai gražios draugystės. O antra, pagalvojau, kad lietuviai tikrai yra vieningi ir palaiko tuos, kam to labai reikia. Kas pinigais, kas padrąsinimu ar geru žodžiu, kas savo laiku ir rankomis ar informacijos sklaida – nesvarbu kaip. Čia nėra svarstyklių ir medalių niekam nereikia. Tiesiog noriu pasakyti, kad gera gyventi tarp lietuvių.“

Susitikus Vilniaus senamiestyje Roberto širdingumas susipina į mudviejų šypsenas. Šalia jo tampa saugu ir panika dėl sklandžiusio karo tvaiko tam kartui atsitraukia. Su dabartiniu TV laidos „Virtuvės istorijos“ šefu pirmiausia ketinau kalbėtis apie maistą. Tačiau aplinkos politinė nuotaika mus kažkaip savaime atgręžė į praeities priminimą, kad Robertas – buvęs kariškis, net dešimt metų skyręs tarnystei Lietuvos labui. Užsisuko persipindamos karo ir maisto temos…

Robertai, kažkodėl visada maniau, kad kartą tapus kariškiu visada juo ir liekama. Kodėl pasukai maisto keliu?

Mano gyvenime maistas visą laiką buvo svarbus, nes tėvas daug gamino, aš pats nuo mažens irgi gamindavau. Visgi vėliau gyvenimas vis susiedavo su kita veikla. Iki darbo su griliu dešimt metų tarnavau Lietuvos kariuomenėje, teko dalyvauti tarptautinėse misijose. Kai atsirado šeima, teko perplanuoti savo gyvenimą kitaip. Išėjau iš kariuomenės, darbavausi pardavimų vadybininku, po to kurį laiką turėjau savo verslą, vėliau dirbau autobusų gamyklos kokybės skyriuje. Bet kadangi labai patiko gaminti ir pats turėjau grilį, pasitaikius galimybei ėmiausi darbo įmonėje, prekiaujančioje kepsninėmis ir grilio aksesuarais. Čia dar labiau įsitikinau, koks svarbus sveikatos ir laimės požiūriu žmogui yra maistas, jo paruošimas ir kokybė. Čia atradau save kitokį, čia turiu galimybę išragauti ir rasti naujų skonių ir kokybiškų produktų. Dabar tik juos naudoju gamindamas maistą, mokydamas tą daryti kitus ir džiugindamas šeimą. Būtent grilinant, nors esu kepsninių, grilio aksesuarų, prieskonių ir padažų, kuriuos priekabiai atrinkinėjame, pardavėjas, lygiagrečiai pradėjo augti mano kaip kepėjo lygis. Tas dar labiau užveda kurti ar išmėginti įvairiausius receptus ir grilinimo būdus. Juk dabar grilio kepsnių kultūra Lietuvoje įgavusi didelį pagreitį, o mūsų „Kamado Bono“ komanda šauniai prisideda prie šios kultūros puoselėjimo. Aš pats grilinu ištisus metus, nes tai be galo įtraukiantis ritualas, o kepsninėje ruoštas maistas – nesvarbu, tai steikas, pica ar troškinys, – yra skanesnis, turi nerealų dūmo kvapą.