Moters savaitė Nr.08 (2022 m.)

Kristina Zmailaitė: „Skyrybos yra tinginystė“

„Karo akivaizdoje labai pasimatė, kas yra kas ir tarp mūsų, lietuvių, ir tarp menininkų. Bet, matyt, taip ir sudėtas tas Gyvenimas: ateina juodas periodas ir tada su sunkumais atsiranda kitoks mąstymas ir požiūris į realybę“, – įsitikinusi operos solistė ir pedagogė Kristina Zmailaitė (48), kartu su vyru, solistu ir pedagogu Edmundu Seiliumi (47) auginanti dukras Barborą (17) ir Elžbietą (4). Ji neslepia, kad karas Ukrainoje jų šeimoje kelia daug streso.   

„Šįkart Motinos dieną pasitinkame nerimo ir stresų šešėlyje, – atsidūsta pašnekovė. – Apskritai stresai, ypač jei jie ištinka netikėtai, labai veikia organizmą: tuo momentu tu tiesiog pasimeti, atsiranda drebulys, psichologinis neužtikrintumas, stoja mintys, atrodo, kad visą kūną sunku suvaldyti, nuraminti. O kai pasižiūri į vaikus, širdis dar labiau ima spurdėti! Juk išgirsti ar pamatai tokių momentų, vykstančių Ukrainoje, kad oho! Tada net apima panika… Tačiau kartą susėdę su vyru pamąstėme: juk kol kas viskas pakankamai gerai išsisprendžia, tad reikia stengtis nesifokusuoti į baisiausius dalykus ir toliau kuo prasmingiau gyventi. Bet, kita vertus, kadangi mūsų šeima su šia karo situacija susijusi konkrečiai (iš mano pusės buvo daug giminių tremtyje), todėl pasvarstome, ką daryti, jeigu tiesiogiai karas prasidėtų Lietuvoje.“

Psichologai pataria: jeigu neramu, padaryk kažkokį veiksmą, kuris leistų jaustis užtikrinčiau…

Suprantu, kad reikėtų, bet dėl to šeimoje kol kas nepajaudinome nei pirštelio – mane pačią tas stebina (šypsosi). Tik pasus sutikrinau, mintyse vaistus, minimaliai drabužius, kuriuos griebčiau, apgalvojau… Kažkaip sudėtinga: viena proto dalis tuo pačiu metu tarsi ir suvokia situaciją, o kita tos realybės vis dar nepriima… Aš asmeniškai labai sureagavau į patį karo pobūdį, kai viskas vos ne identiškai atkartoja abiejų prieš tai buvusių karų siaubus ir veiksmus: žmogus žmogų žudo ir dar velnias žino ką daro net su vaikais! Liežuvis net neapsiverčia kalbėti apie kūdikių prievartavimą, ir rūsiai tik trumpam gali padėti… Sunku apie tai kalbėti. Iki Ukrainos karo naiviai tikėjau, kad tokios žudynės ir prievartavimai jau praeityje ir niekada nepasikartos. Kad nebus mėnesių mėnesiais besitęsiančių kankinimų. Įsivaizdavau, kad šiuolaikinis karas vyktų be ilgalaikės kančios. Juk net Vakarų pasaulyje gal tik kokie 3 proc. tikėjo, kad taip gali atsitikti, todėl ir yra baisiausia, jog nebeįmanoma prognozuoti, kokių baisybių dar išsigalvos Rusijos galva… Todėl iš tikrųjų šeimoje dabar gyvename šia diena. Tokia neramia diena. Ateitį didžiulio nerimo fone planuojame minimaliai. Pamenu savo pirmąją reakciją iškart išgirdus žinią apie prasidėjusį karą. Tądien filmavausi vienoje sveikatos laidoje apie širdies ligas. Atėjusi matau, kad visi jaučiamės tarsi visiškai kitame išmatavime. Tau kažką sako, tu linksi, automatiškai kažką darai, o mintys laksto visiškai kitur… Aplankė net minčių iškart kažkur tuoj pat išvažiuoti – toks buvo šokas! Bet paskui su Edmundu pamąstėme – o kurgi bėgti, ar sugebėsi apsiginti?

Vyro stiprybei medalių nereikia

Ko vertas geras maistas? Kodėl šiandieniame kontekste dar svarbesnis tapo vyro požiūris į savo sveikatą ir kodėl svarbi šeimos laimė? Ar verta panikuoti dėl karo grėsmės ir suruošti pabėgimo krepšį, kuriame atsirastų vietos net ir pačių sudžiovintai mėsytei? Ne vien apie tai vingiavo pokalbis su buvusiu kariškiu, TV laidos „Virtuvės istorijos“ šefu, grilio meistru Robertu Svetlausku. 

Iš televizijos ekranų žinomo vyro feisbuko paskyroje neseniai atsirado iškalbingas įrašas: „Tvarkingai apsirengiau ir į trasą. Į Alytų. Darbai pas mus vyksta kaip vyko, tačiau į tarpus turime progą padaryti daugiau – tai ir darome. Gavome Alytaus savivaldybės prašymą pamaitinti kelis šimtus savanorių ir žmonių, pabėgusių iš Ukrainos. Susisukti gali greitai, kai žinai, kam paskambinti. „Sulikai, reikia vandens – bus, Robi!“, „Mėsos broliai, chebra, padėkite su mėsa – bus, ready, Robi, kada paimsi?“, „O ką gruziniška duona? – Jau kepam…”. Man patinka mūsų grupė tuo, kad joje gimsta tikrai gražios draugystės. O antra, pagalvojau, kad lietuviai tikrai yra vieningi ir palaiko tuos, kam to labai reikia. Kas pinigais, kas padrąsinimu ar geru žodžiu, kas savo laiku ir rankomis ar informacijos sklaida – nesvarbu kaip. Čia nėra svarstyklių ir medalių niekam nereikia. Tiesiog noriu pasakyti, kad gera gyventi tarp lietuvių.“

Susitikus Vilniaus senamiestyje Roberto širdingumas susipina į mudviejų šypsenas. Šalia jo tampa saugu ir panika dėl sklandžiusio karo tvaiko tam kartui atsitraukia. Su dabartiniu TV laidos „Virtuvės istorijos“ šefu pirmiausia ketinau kalbėtis apie maistą. Tačiau aplinkos politinė nuotaika mus kažkaip savaime atgręžė į praeities priminimą, kad Robertas – buvęs kariškis, net dešimt metų skyręs tarnystei Lietuvos labui. Užsisuko persipindamos karo ir maisto temos…

Robertai, kažkodėl visada maniau, kad kartą tapus kariškiu visada juo ir liekama. Kodėl pasukai maisto keliu?

Mano gyvenime maistas visą laiką buvo svarbus, nes tėvas daug gamino, aš pats nuo mažens irgi gamindavau. Visgi vėliau gyvenimas vis susiedavo su kita veikla. Iki darbo su griliu dešimt metų tarnavau Lietuvos kariuomenėje, teko dalyvauti tarptautinėse misijose. Kai atsirado šeima, teko perplanuoti savo gyvenimą kitaip. Išėjau iš kariuomenės, darbavausi pardavimų vadybininku, po to kurį laiką turėjau savo verslą, vėliau dirbau autobusų gamyklos kokybės skyriuje. Bet kadangi labai patiko gaminti ir pats turėjau grilį, pasitaikius galimybei ėmiausi darbo įmonėje, prekiaujančioje kepsninėmis ir grilio aksesuarais. Čia dar labiau įsitikinau, koks svarbus sveikatos ir laimės požiūriu žmogui yra maistas, jo paruošimas ir kokybė. Čia atradau save kitokį, čia turiu galimybę išragauti ir rasti naujų skonių ir kokybiškų produktų. Dabar tik juos naudoju gamindamas maistą, mokydamas tą daryti kitus ir džiugindamas šeimą. Būtent grilinant, nors esu kepsninių, grilio aksesuarų, prieskonių ir padažų, kuriuos priekabiai atrinkinėjame, pardavėjas, lygiagrečiai pradėjo augti mano kaip kepėjo lygis. Tas dar labiau užveda kurti ar išmėginti įvairiausius receptus ir grilinimo būdus. Juk dabar grilio kepsnių kultūra Lietuvoje įgavusi didelį pagreitį, o mūsų „Kamado Bono“ komanda šauniai prisideda prie šios kultūros puoselėjimo. Aš pats grilinu ištisus metus, nes tai be galo įtraukiantis ritualas, o kepsninėje ruoštas maistas – nesvarbu, tai steikas, pica ar troškinys, – yra skanesnis, turi nerealų dūmo kvapą.

Ką išduoda skonio silpnybės

Mūsų organizmas – lyg kompiuteris. Jo siunčiamus signalus stebėkite ypač įdėmiai. Pavyzdžiui, anksčiau jūs niekada nemėgote to ar kito patiekalo, bet staiga užsimanėte jo „iki negalėjimo“. Tai nutiko ne šiaip sau. Tai jūsų vidinis kompiuteris siunčia žinutę, kad organizmui trūksta tam tikrų mikroelementų. Todėl metas imtis veiklos!

Saldi šokoladinė aistra

Dažniau nei kiti nuo šokolado manijos kenčia tie, kurie yra priklausomi ir nuo kofeino ir kurių smegenims labai reikia gliukozės. Jeigu jūsų mityba nesubalansuota, organizmas taip pat reikalaus daug gliukozės – kaip sparčiausio energijos šaltinio. Būtent šokoladas puikiai atlieka šią užduotį.

Tačiau atminkite, kad šis produktas turi daug riebalų, o jų perteklius pavojingas ne tik mūsų figūrai, bet ir kraujagyslėms. Todėl saldumo poreikį likviduokite valgydami daugiau daržovių ir kruopų – jie turi sudėtinių angliavandenių. O kaip desertą rinkitės džiovintus vaisius arba medų ir šiek tiek riešutų.

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė