Darbas nešė tarsi kokia srovė…

Rugsėjo 1-osios išvakarėse – pašnekesys apie švietimą, nuotolinį mokymąsi, motinystę, karjerą ir visai truputį – juokėsi pašnekovė –  apie žąsų pešimą ir visą kitą ūkį. Bet iš tiesų tiek visko ir yra prienietės Airinos Volungevičienės gyvenime. Gal net daugiau negu čia išvardyta, nes Airina – Vytauto Didžiojo universiteto Inovatyvių studijų instituto direktorė, Švietimo akademijos profesorė. Ji buvo pirmoji LieDM (Lietuvos nuotolinio ir e.mokymosi) asociacijos prezidentė, Europos nuotolinio ir e.mokymosi tinklo prezidentė. Taip pat ji dirba Europos komisijos darbo grupėse technologijų taikymo švietimo srityje, drauge su Europos nuotolinio ir e.mokymosi tinklo (EDEN) tarptautiniais ekspertais ir lyderiaujančiais tyrėjais bei mokslininkais tiria skirtingų technologijų taikymo tyrimų patirtis, formuojant švietimo politiką atvirojo ir nuotolinio mokymosi srityje.

Ir mes grįškime prie kasdienybės. Tiek dirbti ir būti trijų dukrų mama sudėtinga?

Su dukromis tikrai esu išlaikiusi ryšį, nesijaučiu kažko nepadariusi ar praradusi per savo darbus. Bet šiandien jau žinau, kad per visas tas savo veiklas ant jų pečių buvau perkėlusi labai daug atsakomybių. Jos negalėdavo nieko pasakyti nei prieš mokyklą, nei prieš savo mokytojus, nes namuose vyravo nuostata, kad jeigu mokaisi – išmoksti viską. Mano perfekcionizmas buvo labai stiprus ir jos jį turėjo iškęsti. Mane augino močiutė, o ji buvo dar griežtesnė ir aš, matyt, tą modelį atsinešiau į savo šeimą. Arba, jeigu jos pradeda lankyti būrelį, vadinasi, jos tą būrelį turės lankyti visus metus. Po metų gali keisti, bet truputį palankius mesti negalima. Dar vienas dalykas, tai kaimas, į kurį mes važiuodavome kiekvieną savaitgalį padirbėti. Vyriausioji, prisimenu, išrėkia nepasitenkinimą, o mažylės dūsauja. O kur dar vištos, žąsys, antys ir trys šiltnamiai namuose? Prisimenu, vidurinioji užsimanė žąsyčių. Nupirkome, užaugo, pešėme visi iki pamėlynavimo – baisus reikalas nupešti žąsį, daugiau nereikėjo (juokiasi). Bet ūkis šalia namų visada buvo. Taigi jos buvo rengiamos visiems gyvenimo atvejams ir dabar galvoju, kad gal per griežtai. Žinoma, mes daug keliavome, tikrai jas palepindavome, bet šalia manęs joms buvo nelengva, nors ir įdomu. Ypač mano vyresnėlei, kuri tokia pat stipri kaip aš, jos paauglystė buvo neslepiamai išreikšta. Aš dažnai girdėdavau: „Aš tau geriau nesakysiu, nes tau nepatiks.“ Nes buvome susitarusios nemeluoti. Bet aš gi mama, mano pozicija savaime stipresnė, tai jai buvo sunku. Trečioji save išreiškė iki septynerių metų ir toliau ramiai ir sėkmingai realizuoja savo siekius. Vidurinioji gryna intravertė ir aš jau buvau sunerimusi: kada paauglystė? Jai sunkiausia buvo mokyklos pabaigoje. Kita vertus, įtampų turėjau daug: buvo daug komandiruočių, aš dažnai nebūdavau namuose, o grįžus turėjau jas visas išgirsti, išklausyti, sugerti. Kai tik galėdavau ir jei jos norėjo, eidavau pas jas į kambarius pasikalbėti. Gal tai ir padėjo išlikti artimoms?

Kas, Jūsų manymu, formuoja žmogų? Šeima, mokykla, visuomenė?

Pirmiausia vaikui būtina kuo anksčiau išugdyti atsakomybės jausmą ir to išmoko tik tėvai. Šalia atsakomybės turime padėti jam siekti sąmoningumo ir laikytis režimo, dienotvarkės. Šiandien mes gyvename informacijos pertekliuje. Persisotinę informacija, bendravimu kenčiame dėmesio deficito sindromą, kognityvinę perkrovą. Pertekliaus problema viena aktualiausių, ją sprendžia savivada ir režimas. Jeigu namuose vaikui nepadėsime ugdytis šių dalykų, niekas nepadės.