Moters savaitė Nr.11 (2022 m.)

Renatos Šakalytės Jakovlevos bučiniai po kaštonu 

Moters savaitė

Yra Lietuvoje žymių moterų, kurios tiesiog švyti laime. Taip ir norisi šiek tiek pasišildyti tuose spinduliuose ir pamėginti įminti jų paslaptį. Tokia laime, moteriškumu ir išmintimi švyti ir televizijos laidų vedėja, žurnalistė Renata Šakalytė Jakovleva. Šiandien ji ir mus įsileido į savo paprasto gėrio pasaulį.  

Nors labai nesinori pokalbį pradėti apie politiką, tačiau pastaruosius mėnesius mes visi esame jos dalimi. Esate aktyvi socialiniuose tinkluose. Paskutinis dalykas, kliudęs mano akį, buvo jūsų pasidalyta informacija ir nuotrauka apie Ukrainoje prievartaujamas moteris. Ši žinutė buvo ne kartą pašalinta. Kaip manote, kodėl?

Kodėl ji buvo šalinama, iki galo ir nesupratau. „Facebooke“ jos nešalino, viskas buvo gerai. Tačiau „Instagrame“ ją šalino net kelis kartus. Iš pradžių maniau, kad dėl šalia patalpintos nuotraukos, kurią pasiskolinau iš vieno žymaus ukrainiečio fotografo ir įvardijau jo autorystę. Maniau, kad ši nuotrauka yra per žiauri. Bet ką reiškia žiauri? Tai buvo nebegyvos moters ranka – faktas iš Ukrainos. Nuotraukoje nebuvo nei kraujo, nei žiaurių vaizdų. Kai pakeičiau šią nuotrauką į neutralią (subombarduotų ukrainiečių namų vaizdą), mano postą vis tiek užblokavo. Ir tada aš supratau, kad kalta yra mano vartojama teksto forma – savo žinutėje parašiau žodį ,,ruskiai“. Matyt, tai buvo traktuojama kaip neleistinas, pažeidžiantis „Instagramo“ taisykles dalykas. Vos tik tuos žodžius pakeičiau – pavadinau rusų karius ,,raudonais kačiukais“, mano tekstas išliko. 

Taigi kai kurie socialiniai tinklai, ypač vykstant karui Ukrainoje, pasirodė kaip erdvės, kuriose viskas turi būti pūkuota, gražu, cukruota ir rožiška. Tai absoliučiai neatitinka mano matymo ir mąstymo. Iš tiesų, nusivyliau. 

Bet išties labai sunku nubrėžti žmogiškąją, etiškąją liniją – ką ir kada turi teisę koneveikti. Šiuo atveju rusų tauta yra ir vaikai, seneliai, kurie tarsi ir nekalti dėl karinių veiksmų. Kaip manote, kur yra tos moralinės, žmogiškosios ribos?

Konkrečiai aš savo žodį ,,ruskiai“ skyriau ne konkrečiai tautai, o juo įvardijau rusų karius, vykdančius genocidą, prievartaujančius moteris ir vaikus Ukrainoje. Aš niekaip negaliu pateisinti to, kas vyksta, ir niekaip gražiai to pavadinti negaliu. 

O kalbant apie ribas, net nežinau, kaip tas ribas įvardyti ar nubrėžti. Šio karo įvykius žmones vertina labai skirtingai: vieniems atrodo, kad atsakomybę už tai turi prisiimti visi Rusijos gyventojai, kurie palaiko savo vadovo – agresoriaus karo idėją ir nemėgina jo sustabdyti. O tie, kurie lyg ir bando kažką daryti, iškart nutildomi ar net atsiduria už grotų. Tai išties labai sudėtinga situacija, nes ir pati šalis yra labai komplikuota. Visgi didžioji tos valstybės žmonių dalis lyg didelė banda tiki viskuo, ką bliauna bandos avinas. O kita dalis, kuri tam nepritaria, dažnai net nebegyvena toje šalyje arba tiesiog tyli.   

Fotografė Akvilė Razauskienė

Stilius Jomantė Vaitkutė

Grimas/plaukai Danguolė Kačiušienė

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 11

Elza Kirstine: ,,Likimas – mūsų rankose“

Moters savaitė

Elza yra ezoterinių krypčių žinovė, o pagrindinė jos veikla – chiromantija ir aiškiaregystė. Tiesa, aiškiaregystės dovaną ji labai brangina ir elgiasi su ja itin atsakingai, kaip pati sako, ,,dozuotai“.

 

Elza, sutikau jus Ispanijoje, bet minėjote, kad apskritai neturite namų. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl ir kur tuomet gyvenate?

Aš daug keliauju. Praktiškai aš nuolat kelyje. Mano vyras palaidotas netoli Rygos, kurį laiką mes gyvenome Jūrmaloje. Bet po to sąmoningai pasirinkau – mano namai ten, kur nuves likimas, kur aš būsiu reikalinga žmonėms.

Jei man kada tektų ,,grįžti“, važiuočiau pas seserį, kuri su šeima šiuo metu gyvena Sankt Peterburge. Šiandien Ispanijoje, o jau po kelių savaičių vyksiu į Vokietijos pietus, ten manęs laukia keli seminarai ir konsultacijos. 

 

Bet keliauti, gyventi svetimose šalyse reikia turėti lėšų. 

Kol kas mane maitina mano gebėjimai. Bet aš turiu stiprų finansinį pamatą – pardaviau butą ir gavau gyvybės draudimą mirus vyrui.

Iš tiesų man labai nedaug tereikia. Kaip ir kiekvienam žmogui. Tačiau mūsų vartotojiška Vakarų pasaulio visuomenė serga sunkiai pagydoma priklausomybe materialiems daiktams. Esame vergai žemiškų vertybių, kurios iš esmės nedaro mus nei sveikesnius, nei laimingesnius. O jei kalbėtume dar tiksliau – žemiškieji ,,turtai“ mus uždaro pseudovertybių kalėjime – esame visiškai nuo jų priklausomi. Ir manome, kad didžiausia laimė yra kaupti ir turėti visko kuo daugiau. Tokia filosofija ištrina svajones ir prigimtinį žinojimą, kaip gyventi sveikiau, laimingiau ir paprasčiau, ištrina visus mūsų neatskleistus gebėjimus. Žmonės dreba bijodami netekti darbų, nes kaipgi tuomet jie ,,vargšai“ gyvens be galimybės turėti, turėti, turėti…

 

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 11

Dieve, kur tu žiūri? 

Moters savaitė

Kaip tik toks klausimas pastaruoju metu skamba daugybės tikinčiųjų galvose. Kartais jis iš lūpų išsprūsta tylia aimana, o kartais Kūrėjo ausis stengiasi pasiekti ir garsia širdį stingdančia rauda.  Kaip galima išlikti abejingu, kai aplink tiek neteisybės ir žiaurumo? Pabūti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus bei atsakyti į visiems rūpimus klausimus sutiko Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius.  

 

Kilęs karas sukrėtė daugelio žmonių gyvenimus. O kai atsitinka tokia didelė nelaimė, skirtingi žmonės į susidariusią situaciją reaguoja įvairiai. Vieni pasiduoda užplūdusioms emocijoms, kiti griebiasi veiklos. Keičiasi ir santykis su Dievu.  

Mes šaukiamės Dievo tada, kai prispiria bėda. Ir tai gerai! Nes jis juk yra kaip tėvas ir motina, pas kurį atbėga susižeidęs, išsigandęs, pasimetęs vaikas. Atbėga, kad būtų suprastas, paguostas, pamyluotas. Kuo žmogui sunkiau, kuo didesnę tragediją jis išgyvena, tuo labiau Dievas jį myli ir nori, kad žmogus sugrįžtų į savo dorą, gerą, laimingą gyvenimą. Laimingai gyventi nėra sunku, reikia tik vadovautis viena labai paprasta taisykle: nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Ir ši taisyklė galioja visiems: tikintiems ir netikintiems, vargšams ir turtingiems, mažiems ir dideliems, protingiems ir nelabai protingiems. Netoliese vykstantis karas yra šėtono veikimas. Vyskupai prašo apsaugoti širdis nuo neapykantos priešui. Nepasiduokime panikai, kurią sėja agresorius. Tikėkime,  melskimės ir padėkime nukentėjusiems nuo karo kiekvienas pagal savo galimybes ir pareigas. Kunigai turi tapti pamaldumo ir tikėjimo pavyzdžiais. Juk kai žmogus mato, kad jis yra ne vienas, kad Viešpats yra šalia, tikėjimas tampa galingu ginklu, viskas keičiasi. Tikiu, kad gėris ir tiesa nugalės.

 

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 11

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė