Moters savaitė Nr.24 (2021 m.)

Vaiva Budraitytė: „2022-ieji bus sėkmingesni“

 

Kaip ir kasmet, palydėdami senuosius ir su viltimi žvelgdami į artėjančius Naujuosius metus, norime šiek tiek praskleisti paslapties šydą ir pasikalbėti apie tai su viena garsiausių Lietuvos astrologių ir būrėjų Vaiva Budraityte.

 Vaiva, baigiasi dar vieni metai, suvaržyti Covid-19 ribojimų. Pasėta baimė kelia vis daugiau negatyvių jausmų. Kasdien bendraujate su klientais, kurie išsako savo nuogąstavimus ir lūkesčius. Ar išties situacija tokia liūdna, o gal mes ją įsikalbame?

Kalbant apie suvaržymus, situacija yra išties žiauri ir neaišku, kiek ji dar tęsis. Žmonės jaučiasi lyg kalėjime. Skaudžiausia būna klausytis jaunimo, kuris klausia: kur emigruoti, kaip išvažiuoti? Žmonės bėga iš Lietuvos, nes mūsų šalyje ne tik mirtingumas didžiausias, bet ir suvaržymai vieni stipriausių pasaulyje. Visgi astrologiniai ir Taro ženklai man rodo, kad kitais metais, maždaug apie gegužės pabaigą, situacija turi pradėti lengvėti. 

 Bet juk laisvės pojūtis, kaip ir laimė, yra vidinė būsena, kurią pasirenka pats žmogus. Nejaugi vos dingus suvaržymams visi kaipmat pasijus laisvi?..

Tai yra tarsi bendrinė laimės ir laisvės aksioma. O man klientai ateina ir skundžiasi dėl labai konkrečių dalykų: dėl vaikų skiepijimo, dėl spaudimo. Kol nelietė vaikų, visiems buvo ramiau, o dabar jaunos šeimos vis labiau panikuoja. Manau, kad visi turi teisę rinktis, kaip nori gyventi, o valdžios tonas tik supriešina visuomenę: šeimos narius, kolegas, draugus ir t. t.

 Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.24

Etnologas Libertas Klimka apie šventes, orų kaitą, virusą ir mūsų šaknis  

Didžiųjų metų švenčių išvakarėse kalbamės su Libertu Klimka lietuvių fiziku, gamtos mokslų daktaru, etnologu, mokslo istoriku, Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriumi, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje. 

 Gerbiamas profesoriau, gyvename tamsiausiu ir paslaptingiausiu metų laiku. Įprasta manyti, kad gruodžio šventės turi magiškų galių. O kaip yra iš tiesų: tai žmonių sukurtas paslaptingas mitas ar visgi šis metas išties yra unikalus ir magiškas?

Senovėje paskutinis metų mėnuo vadintas siekiu, gal todėl, kad metai jau netrukus pasieks pabaigą ar saulutė patekės pačioje kraštinėje savo padėtyje horizonte. Betgi ji šį mėnesį tik retsykiais švysteli pro debesis ar ūkanas; tada pažeme nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. Kitados žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad tai piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina saulę. Tarsi žalčių karalius Žilvinas žvejo dukrą Eglę savo rūmuose jūros dugne. Tada reikia apeigomis sukurti pasaulio gyvastį iš naujo, kad laikas vėl pradėtų tekėti, vėl suvešėtų augmenija.

         Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko išties nemažai senųjų tikėjimų. Jų metu būdavo siekiama burtais pabendrauti su protėvių vėlėmis, kad būtų numatyta ateitis, būsimų darbų sėkmė, ateinančių metų derliius. Mat manyta, kad mirusiųjų šalyje laikas neteka, jis tarsi suledėjęs, todėl tarp praeities ir ateities nėra skirtumo… Advento metu miške drausta kirsti medžius – nei malkoms, nei statybai. Tokių malkų liepsna su baisiausiu trenksmu išlėksianti pro kaminą, o suręstą iš tuo metu kirstų sienojų namą lankančios dvasios; jos vaitoja ir brazdinasi naktimis. Akivaizdu, kad šiame paprotyje pasilikęs prosenoviškas tikėjimas apie vėlių buvimą medžiuose, prieš joms iškeliaujant į mirusiųjų šalį, dausas.

         Senovės tikėjimai, sakmės ir mitai nebuvo betiksliai, jais siekta bendruomenėje įdiegti tam tikras nuostatas. Tarkime, kad nereikia kirsti medžių, kol jie neįmigo žiemai. Juolab jų negalima kirsti kapinėse – tai šventos giraitės. Ogi šiandien kam berūpi protėvių tradicijos? Per Lietuvą ritasi tradicinio kraštovaizdžio – kaimo kapinaičių po medžių guotais – naikinimo banga. Be pasigailėjimo iškertami medžiai, vasaros saulė išdegina žolynus ir ant kapo pasodintas gėles; vėjas gainioja smiltis. Tada kapavietės padengiamos granito plokštėmis. O lietuviškųjų kryžių tradicija tegu sau lieka pasaulio paveldo sąraše…

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.24

Įdomūs faktai apie Kalėdas ir Naujuosius metus

Pirmą kartą Naujųjų metų šventimas buvo paskelbtas daugiau nei prieš 2000 metų. Tai padarė garsusis Julijus Cezaris.

Tradicija per Kalėdas kabinti kojines kilo iš olandų legendos. Ji pasakoja, kad vienas neturtingas vyras turėjo tris dukteris, kurių negalėjo aprūpinti kraičiu. Šventas Nikolas pro kaminą pažėrė maišelį aukso monetų ir šios įkrito į čia pat prie židinio pakabintas džiūvančias kojines. Nuo tos dienos dukterys turėjo kraitį, kuris joms leido ištekėti ir taip išvengti gyvenimo gatvėje.

Pagal Julijaus ir Grigaliaus kalendorių Naujųjų metų šventės sutampa.

Kinijoje Naujieji metai švenčiami dieną tarp sausio 21 d. ir vasario 21 d. Kinai švenčia audringai ir įspūdingai.

Žymusis Kalėdų saldainis ne veltui yra J raidės formos. Saldainis (beje, sukurtas Vokietijoje) atkartoja pirmąją Jėzaus vardo raidę. O raudoni dryžiai saldainyje simbolizuoja Kristaus kraują. Beje, angliškasis „Christmas“ sutrumpinimas į „X-mas“ iš tiesų nėra joks sutrumpinimas. X graikų abėcėlėje reiškia „Chi“, o tai graikų kalboje nuo seno reiškia Kristų.

Senovės Anglijoje vyravo paprotys Kalėdų vakarienei patiekti keptą kiaulės galvą su garstyčių padažu.

Remiantis „Coca-Cola“, Kalėdų senelis anksčiau atrodė mažiau laimingas – netgi buvo kiek šiurpus. Pirmyn, pagooglinkite pirmąsias Kalėdų senelio nuotraukas. Mes palauksime. Tokių nuotraukų nebuvo iki tol, kol gėrimų bendrovė 1931 metais pasamdė iliustratorių Hadoną Sundblomą sukurti Kalėdų senelio įvaizdį žurnalo reklamoms. Nuo to laiko turime šiltą ir draugišką Kalėdų senelį. Šiais laikais vaikai tikrai neišsigąstų naktį pamatę tokį Kalėdų senelį.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.24

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė