Moters savaitė Nr.23 (2021 m.)
Karolina Liukaitytė pasirinko būti laiminga
Žinių vedėja, profesionali balerina, išmintinga mama ir laimę prisijaukinusi Karolina Liukaitytė nesureikšmina problemų, iššūkius sudėlioja į lentynėles ir ramiai laukia didžiųjų švenčių.
Šiuo metu dauguma lietuvių jau gyvena žiemos švenčių nuotaikomis, kurios geba prislopinti net karantino negandas. Kada jūs įsisukate į kalėdinių rūpesčių maratoną?
Šventėms pradedu ruoštis likus kelioms savaitėms prieš Kalėdas. Niekada nepuošiu eglutės lapkričio mėnesį, sulaukiu bent jau gruodžio 10 dienos. O kadangi mano gyvenimo ritmą diktuoja darbas, tai kalėdines dovanas dažniausiai užsakau internetu prieš kokį mėnesį, kad po to nebūtų karštligiško lakstymo po parduotuves Kūčių rytą ir pirkimo bet ko. O šventinį stalą tradiciškai ruošiame kartu su mama ir močiute.
Aš nesiverčiu per galvą ir nedarau namuose didelių šventinių instaliacijų. Nors su dukra kasmet papuošiame namus ir ji visada to laukia. Labai smagus ritualas – pasipuošti eglutę, išgyvename tokius pačius jausmus, kaip ir dauguma kitų žmonių tai darydami. Bet tikrai nesiekiu tobulumo – man kur kas svarbiau, kas sėdės prie kalėdinio stalo, o ne tai, kad viskas aplink tviskėtų.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 23
Kai nebeliko ko bijoti…
Scenoje aktorių matome vienokį, užkulisiuose jis jau kitoks, o grįžęs namo galiausiai tampa tikru savimi. Nors ir savimi būti kartais nelengva. Jaunimo teatro aktorė Ina Kartašova nėra iš tų, apie save daug kalbančių. Tačiau šįkart jos 70-asis jubiliejus mums padovanojo šiltų atvirumo akimirkų. Ir dar tai, kad kai kurie jos gyvenimo įvykiai pagaliau leido moteriai pradėti gyventi kitaip: be baimių ir pagaliau pamilus save tokią, kokia ji yra iš tiesų. „Man smagu išeiti į sceną ir įsikūnyti į personažą, bet šiaip kalbėti apie save nemėgstu“, – sako ji.
Aktorė, paklausta, kaipgi pavyko atšvęsti savo 70-ąjį gimtadienį, nusišypso. „Atsimenu, sutikdama savo penkiasdešimtmetį, su apmaudu galvojau: „Dieve, jau penkiasdešimt!” Dar liūdniau sutikau skaičių šešiasdešimt. O septyniasdešimt atrodė tiesiog kaip koks užribis! Ypač kai mačiau audringas į tokį savo jubiliejų draugių reakcijas. Todėl jau buvau moraliai pasirengusi tą „didelį nemalonumą“ kažkaip išgyventi. Ir ką? Tas rytas nepateikė jokios moralinės staigmenos. Atėjo tiesiog gimtadienis, kurį pavakarojau savo artimų draugių būrelyje nuostabiai atgimusiame mano jaunystės restorane „Neringa“. Pamenu, vaikystėje niekada nemėgau savo gimtadienių, visada po jų verkdavau. Nes laukdavau kaskart tikėdamasi kažkokio stebuklo, o jis tiesiog praeidavo: žiūrėdavau į tuščias svečių lėkštes, į sujauktą kambarį ir išmėtytus žaislus, o ir šventės pabaiga – tai kaip neverkti? Bet paskui iš tų ašarų išaugau (juokiasi).“
Emocija – aktorei geriausia dovana: tave prisiminė, pasveikino, tu kažkam rūpi, kažkas atsiuntė gražų palinkėjimą… „Labai džiaugiuosi, kad galiu dabar pagaliau ramiai ir laimingai gyventi“, – šypteli pašnekovė.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 23
„SIDABRINĖ LINIJA“ – prieš senjorų vienatvę
Pasaulis pilnas žmonių ir drauge – kad ir kaip būtų paradoksalu – pilnas vienatvės. Nuo vienišumo ypač kenčia vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau tuomet jie gali imti telefono ragelį, surinkti numerį 8-800-80020 ir kažkas atsiliepęs galbūt padės ją įveikti. Mes skambiname kitu numeriu, bet irgi į „Sidabrinę liniją“. Kad pasikalbėtume su šią liniją įkūrusio labdaros ir paramos fondo steigėju Mariumi ČIUŽELIU.
Kaip „Sidabrinę liniją“ reikėtų pristatyti nieko apie ją negirdėjusiam žmogui? Kuo ji skiriasi nuo kitų psichologinę pagalbą teikiančių linijų? Kaip viskas vyksta žmogui paskambinus?
„Sidabrinė linija“ yra nemokama draugystės pokalbių, emocinės ir informacinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms. Jos išskirtinumas tas, kad paskambinę į kitas pagalbos linijas žmonės tiesiog išsipasakoja, išsikrauna, gauna emocinę pagalbą ir atsisveikina iki kito karto. Nėra kuriamas ilgalaikis dviejų pašnekovų ryšys tarpusavyje. Kai vienišas ar bendravimo stokojantis žmogus paskambina mums, mes stengiamės parinkti jam pašnekovą nuolatiniam bendravimui pagal jo poreikius ir pomėgius. Pavyzdžiui, jei moteris mezga, mes jai paieškosime kitos mezgėjos ir didelė tikimybė, kad šios moterys greitai ras bendra kalbą, susidraugaus ir taps viena kitai reikalingos ir įdomios. Bendrų akcentų poroms ieškojimas ir veda prie to, kad žmogus atranda pašnekovą, kuris ilgainiui tampa tikru draugu. Visai nesvarbu, kad jie niekada gyvai nesusitiks, vienas kito nepažins, bet tas nuolatinis žinojimas, kad jie jau turi su kuo pabendrauti, duoda labai daug. Taip tarp žmonių kuriamas šiltas artumo ryšys, kai kiekvieną kartą paskambinus nebereikia iš naujo prisistatyti, o galima tęsti tuos pokalbius, pradėtus praeitą savaitę. Čia ir yra pagrindinis mūsų skirtumas, palyginti su kitomis pagalbos linijomis.
Šią vasarą senjorai, pasinaudoję „Sidabrine linija“, buvo tarpusavyje prakalbėję 2 000 000 minučių. Smagu dėl linijos prasmės, graudu, kad jos reikia tokiai daugybei žmonių. Kaip Jūs manote, kodėl žmogui senatvėje reikia ieškoti nepažįstamo pašnekovo?
Čia galėčiau išskirti kelis aspektus. Kartais žmogus savo artimoje aplinkoje fiziškai neturi su kuo bendrauti – jau nebėra jo artimųjų, giminaičių, kaimynų, jis tiesiog liko vienas. Kitas dalykas, kai žmonių yra, bet nėra santykio su tais žmonėmis. Pavyzdžiui, atitolę giminaičiai, vaikai, kurie daug dirba, skuba ir bėga pas savo vaikus – nuolat neturi laiko. O juk vyresnio amžiaus žmogui vis tiek norisi ir pafantazuoti, ir pasvajoti, ir apie sapnus pasipasakoti, ir aktualijas aptarti. Trečias variantas, kai žmonės išgyvena artimiausiųjų netektis. Su amžiumi siaurėja bendraamžių ratas, draugai mus palieka ir žmonėms tampa sunku tai išgyventi. Tokius žmones mes taip pat kviečiame mums skambinti ir gauti pagalbos, kaip tą netektį išgyventi lengviau, paprasčiau, kad tai netaptų nuolatine emocine našta, kurią tektų nešiotis ilgai ir skausmingai.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 23
