Warning: Undefined variable $post_id in /home/nleidini/domains/leidiniugrupe.lt/public_html/wp-content/plugins/code-snippets/php/snippet-ops.php(822) : eval()'d code on line 3
Moters savaitė Nr.23 (2020 m.)

Daiva Žeimytė-Bilienė: „Žmogiškumas yra varomoji jėga“

„Man patinka taip, kaip yra šiandien – esu tikrai laimingesnė DABAR, aiškiai suvokianti, kad nieko svarbiau už vaiką nėra ir negali būti. Nei karjeros, nei kiti dalykai – visiškai niekas neatstos laiko su vaiku, jo meilės ir meilumo, kurį kasdien patiriu, – išsilieja laime DELFI TV laidos „Pokalbis su Daiva Žeimyte“ vedėja, žinoma žurnalistė ir metukų trijų mėnesių sūnaus Mykolo mama Daiva Žeimytė-Bilienė (40).

Ir visgi – tos laimės kaina yra nuovargis ir, cituoju Tave pačią, amžinas neprimiegojimas?

Palyginti su savimi, kokia buvau prieš tapdama mama, dabar esu labiau subrendusi ir užaugusi, atradusi daug naujų dalykų. Gyvenimas visur pasikeitęs 180 laipsnių kampu, tad ir aš gyvenu kitokioje realybėje. Suprantu, kad kiekvienas laimės etapas turi savo kainą. Ir suprantu, kad tai būna laikina. Todėl stipriai dėl nuovargio ir nemigos nesinervinu. Aišku, būna sudėtingų akimirkų, kai eilinį kartą po bemiegės nakties nėra galimybės dienos metu pasnausti, tad vaikštai visą dieną kaip kosmonautas, viską darai autopilotu, o sūneliui visai nerūpi, kad tau skauda galvą ir nieko nebesupranti. Tokiomis minutėmis tik viena sukasi galvoje: o Dieve, kaip čia dabar išgyventi?! Bet juk visa tai praeina ir greitai pasimiršta! Tas ir yra unikalu, kad malonūs dalykai, emocijos ir pojūčiai kasdieniniai, susiję su vaiku, užgožia visą blogį ir rūpesčius. Dabartinė Daiva man labiau patinka už prieš tai buvusią, nors ji ir labiau pavargusi (šypsosi). Viskas šviečia visai kitokiomis spalvomis.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ Nr. 23 numeryje

Sveikatos versmės pakvietė sugrįžti

„Esu šiuolaikinė močiutė: veikli, judri, visko norinti. Kita vertus, dėl to su visais aštuoniais anūkais mažiau matomės. Juk seniau mano metų močiutės buvo „tikros“ močiutes, nesulyginti su dabartinėmis. Ar sunku būti ir močiute, ir moterimi lydere? Nesunku. Vieni bando lyderiauti nuo mažumės, kiti šią savybę išsiugdo per gyvenimą. Aš – tas dvigubas atvejis – ačiū už tai mano mamytei, kurios dėka tokia tapau“, – šypsosi šįmet 50-metį atšventusios Birštono sanatorijos „Versmė“ direktorė Rasa Noreikienė (61).

Lydere ponia Rasa jaučiasi ne tik darbe, bet ir šeimos gyvenime, mėgsta organizuoti renginius ir šventes. „Savyje jaučiu labai jauną sielą. Mano pavardė – įsiklausykite – Noreikienė, t. y. nuo žodžių noras, norėti. Vyras Ramūnas juokiasi, esą man reikėjo pavardės Daugnorienė, nes aš visko noriu. Ir iš tiesų – juk jeigu žmogus nieko nenori, su juo viskas baigta! Žaviuosi savo mama: jai dabar 86-eri, ji negalios prikaustyta vežimėlyje, tačiau ir šiandien mėgsta puoštis, jai rūpi, kaip ji atrodo, kokie jos namai, ji visko nori, planuoja. Mane labai žavi jos aiškus protas, domėjimasis naujienomis ir įvykiais, apie kuriuos mums, grįžusiems namo, atraportuoja.”

Senolė pagal profesiją – siuvėja, kilusi iš daugiavaikės penkių vaikų šeimos. Tėtis anksti mirė, palikęs tik gimusią mergaitę, kuri savomis jėgomis išsimokslino ir su meile visą gyvenimą dirbo savo darbą, mėgo piešti, dainuoti ir iki šiol išliko meniškos sielos.

„Aš irgi viską pasiekiau be turtingų tetų ir dėdžių pagalbos, karjeros siekiau tik savo protu ir darbu. O visam tam stimulas buvo mamos tikėjimas, kad švietimas ir mokslas gali duoti žmogui labai daug. Ji visąlaik mane skatino gerai mokytis, stoti į į universitetą ir visada piktinasi nemaloniais, ypač nuolatinio girtavimo paženklintų veidų žmonėmis, rėkiančiais: „Pažiūrėkit, aš negaliu pragyventi iš pašalpos ar kelių eurų pensijos, tegul tas ir anas pabando pragyventi“. Ji sako: „Žmogau, o ką tu tada darei visą gyvenimą?! Ar mokeisi, ar sąžiningai dirbai?” Ir dabar ji vis dar mane moko, kaip elgtis darbe ir viešumoje, liepia būti rūpestinga ir sąžininga“, – šypsosi pasakodama moteris.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ Nr. 23 numeryje

Ką remsime prieš Kalėdas: prekybos centrą ar kaimyno versliuką?

Atrodo, jog dar niekada socialiniuose tinkluose nebuvo tokios didelės smulkiojo verslo kalėdinių prekių pasiūlos kaip šiemet, atsirado ir kelios susivienijusių verslininkų prekybos platformos. Viena vertus, labai smagu, kad yra iš ko rinktis, kita vertus, tai ženklas, kad smulkusis verslas stengiasi išgyventi kaip tik gali ir, žinoma, su savo prekėmis vis dažniau keliasi į internetinę erdvę. Pandemija smarkiai keičia mūsų įpročius, moko gyventi naujai ir kitaip, norom nenorom koreguojamas ir mūsų vartotojiškumas – parduotuvės netraukia. Turbūt blogiausią metą išgyvena ir smulkieji verslininkai: neįvyko didžiosios metų mugės, kurioms ne vienas ruošėsi, užsidarė ne viena maža parduotuvytė, nešurmuliuos kioskeliai prie kalėdinių eglučių miestų aikštėse. Ar ir kaip galėtume padėti smulkiesiems prekybininkams kiekvienas iš mūsų, ar apie tai galvojame, ar kaimynės versliukas mums rūpi nors trupučiuką labiau nei tinklinių parduotuvių akcijos? Pamąstyti šia tema pakvietėme kelias žinomas moteris.