Moters savaitė Nr.20 (2021 m.)

Daivos Tamošiūnaitės šeimos jausmas

Televizijos laidų vedėja ir filmų garsintoja Daiva Tamošiūnaitė neslepia savo kaimiškų šaknų, nes būtent jos ir suteikia jai to žmogiškojo tikrumo, nuoširdumo ir gyvenimo pajautos. Apie tai, apie šeimą, apie rudeniu dvelkiančius prisiminimus ir yra šis interviu.

 Daiva, ar jums patinka ruduo?

Man patinka ruduo. Tai geras ir gražus metų laikas. O tiksliau – labiau patinka pirmoji rudens pusė, kol nukrinta visi lapai. Manęs neerzina vėsuma ar lietus, tačiau vėliau pradeda slėgti tamsa. Kol šviesos užtenka medžių lapuose, viskas yra labai gerai. Be to, dažną rudenį sulaukiu kokių nors malonių naujienų – atsitinka kas nors malonaus. Štai ir dabar tyliai sau galvoju, kokią gerą naujieną galėtų atnešti ir šis ruduo.

O ką svarbaus jūs pati atsinešėte iš savo vaikystės?

Atsinešiau begalinį šeimos jausmą, supratimą, kaip svarbu šalia turėti artimus žmones. Šiandien, būdama didelė teta, kaifuoju galėdama grįžti pas savo mamą ir padėti galvą jai ant kelių. Visi mano šeimos nariai yra labai artimi nepaisant to, kad brolis gyvena Anglijoje. Mes organizuojame bendrus pasiplepėjimus internetu, kurie trunka po kelias valandas. O mano 78-erių mamytė puikiausiai naudojasi kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu. Brolis, už mane jaunesnis penkiolika metų, iš vaikystės išsinešė tą patį: jis kiekvieną mielą dieną, per pietų pertraukėlę, ryte arba vakare jaučia būtinybę paskambinti mamai ir su ja pasikalbėti.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 20

Kodėl senjorai nemeluoja?

Spalis – senjorams skirtas mėnuo. Tas ypač džiugina Laurą Balčiūtę (35) – TV3 laidos „Amžius ne riba“ idėjos bendraautorę ir projektų vadovę. Šiai trijų sūnų Nojaus (15), Kajaus (5) ir Mato (4) mamai nuo mažens senoliai yra kitokie, tarsi nežemiški: „Jie mane paslaptingai traukdavo ir traukia iki šiol. Juos matydavau šiltus, malonius, regėdavau tokį močiutišką tikrumą. Ir svajodavau kažką tokio gero jiems daryti.“

 Dirbanti su garbaus amžiaus žmonėmis Laura susiduria su vienu vieninteliu iššūkiu – labai sunku surasti senjorų, kurie išdrįstų apie save kalbėti – čia suveikia lietuviškas uždaras mentalitetas, gal net baimė, ką kiti pasakys, o gal savivertės trūkumas vėlgi dėl tos pačios priežasties, kad jau po 50-mečio žmogus tarsi po truputį nurašomas. „Tikrieji „perliukai“ sėdi užsislaptinę ir todėl tenka įdėti tikrai nemažai pastangų juos ištraukti į dienos šviesą, – atsidūsta. – Ypač nelengva prisišaukti dalyvauti „Metų senjoro rinkimuose“, bet ir vėl pavyko! Šįkart pirmąją vietą laimėjo kaunietė 75-erių Jūratė Stasė Bartkuvienė, save drąsiai vadinanti senjore sveikuole. Ją kartu su balsavusiais Lietuvos žmonėmis išrinko ir komisija, kurią sudarė aktorė ir laidos „Amžius ne riba“ vedėja Larisa Kalpokaitė, Marijampolės III amžiaus universiteto direktorė Ona Sakalauskienė (pernai metų tituluota senjorė) ir daktaras, laidos „Klauskite daktaro“ vedėjas Alvydas Unikauskas.

Tie rinkimai atvėrė akis daugumai – pasirodo, tiek žvitrių, kūrybingų, veiklių ir nenuoramų senjorų mūsų šalyje gyvena! – šypsosi pašnekovė. – Aš tikiu, kad kiekvienam žmogui skirta Likimo konkreti paskirtis ir pašaukimas. Vieni dirba su vaikais, o man, matyt, lemta dirbti su senjorais. Iš visos širdies myliu garbaus amžiaus žmones. Patinka su jais ir apie juos kalbėtis, tiesiog būti ir rūpintis jais.“

Bijoti vėjo ir debesų

Ar sunku dirbti net keliuose projektuose iš karto? Laura šypteli – kai jaučiasi savose rogėse, niekada nesunku, vienas malonumas! Ir išminties gyventi ji su goduliu semiasi iš senolių. Gal daug naudingo iš jų sužinojo apie mamos pareigas? „Vis pasilyginu su senjorių patirtimi ir suprantu, kad esu iš prigimties labai mamiška mama, – šypteli. – Leidžiu vaikams susitepti, išsipaišyti, nes tai taip natūralu ir man asocijuojasi su tikra vaikyste. Labai stebiu savo vaikus visur ir visada. Jie man ypač svarbūs. Perskaičiusi daugybę knygų apie įvairias mamas, apie vaikus staiga supratau, kad vyriausiajam sūnui tiesiog užkroviau mažesniuosius brolius, nebemačiau jo kaip vaiko! Dėl pasikeitusio elgesio maniau, kad jam užėjo paauglystė, todėl nesusišneku su juo. Paskui praregėjau, kad tai mano kaip mamos padaryta klaida. Ir tada vieną vakarą, nurijusi ašaras, priėjau prie jo, apkabinau ir ištariau „Atsiprašau, Nojuk, kad aš neskyriau tau tiek dėmesio, kiek turėjau skirti.“ Tada būdami tame glėbyje pasakėme, kad mylime vienas kitą. Nebijau prisipažinti vaikams, kad klydau, atsiprašyti, pasakyti „myliu“, apkabinti išeinant į mokyklą. Nors žinau, kad vyresnės kartos mamos tokių jausmų nerodydavo. Todėl manau, kad esu gera mama“, – šypsosi jauna moteris. 

 Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 20

Vėl su vėjais ateina VĖLINĖS…

Kapuos pražydo chrizantemos

Ir pilkas vėjas šnara žvakių liepsnose.

Kažkas nematomas ten liūdesį jau gano

Ir amžinybė skleidžiasi debesyje.

 

Savijauta ir santykiai

Šiandien nutiko taip, kad mirties tema atsidūrė šalia mūsų arti kaip niekada. Dažno mūsų diena prasideda statistika apie susirgusius ir numirusius nuo COVID–19 žmones, nereta giminė jau turi ir šios ligos aukos kapą. Dėl pasikeitusių aplinkybių pasikeitė laidotuvių papročiai, vis daugiau žmonių yra priversti rinktis kremavimo paslaugas, ko galbūt nebūtų darę įprastinėmis aplinkybėmis. Visa tai mūsų visuomenėje, turinčioje ir taip gana stiprią mirties kultūrą, palieka savo ženklus ir randus, kurie dirgina psichiką, verčia permąstyti mūsų prioritetus, galbūt net pradėti gyventi kitaip. Vėlinių laikas šiuo laikmečiu žmogaus psichikai ir taip sunkus: diena eina trumpyn, vakarai tamsyn, nuotaikos niekas nekelia. Kaip tik todėl stenkimės ją kelti vieni kitiems. Bendraukime, skambinkimės, guoskimės, išsikalbėkime. Šiuo žmogui nelengvu metu labiausiai pavojinga užsidaryti savyje ir manyti, kad psichologinės negandos išsispręs savaime. Dažniausiai taip nebūna – psichikai, kaip ir kūnui, sunkiais momentais reikia pagelbėti, liūdesio negali tiesiog ignoruoti.

Dažnai diskutuojama, kodėl būtent per Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines žmonės mano, kad būtina aplankyti kapus, juos gražiai sutvarkyti, uždegti žvakes. Atsakymas turbūt labai paprastas: tai tradicijos, giliai įaugusios į mūsų savimonę, laikymasis. Ir čia tikrai nieko blogo, nes „ant tradicijų“ laikosi daug žmogiškųjų vertybių. Juk mes galėtume Kalėdas atšvęsti kitą dieną ir numarginti margučius kitą sekmadienį, tačiau ar tai sukurtų masines, gražias, prasmingas ir išlauktas šventes? Vėlinės taip pat turi savo misiją. Šią dieną pagerbiami ne tik mirusieji, bet prie kapo susirenka giminės. Dažnai seniai nesimatę ir nebendravę. Paprotys eiti kartu papietauti ar gerti arbatos pas artimiausiai gyvenantį giminaitį iki šių laikų tarp lietuvių buvo gajus. Norėtųsi, kad jis nenunyktų ir šiuo metu. Ir nors dideli susibūrimai vis dar nėra rekomenduotini, pasikalbėti, pabendrauti nėra uždrausta. Labai svarbu į kapines vestis vaikus, pasakoti, kas palaidota, kodėl kapus reikia lankyti ir tvarkyti.

Kitas momentas, suteikiantis dažnai giminei diskomfortą susitikus prie kapavietės, – skirtingas požiūris į jos tvarkymą. Patikėkite, nėra dėl ko pyktis, geri tarpusavio santykiai yra daug svarbiau už laimėtą gėlės spalvą ar žvakidės formą. Ir dar: jeigu diskusija jau tokia svarbi, vadovautis reikėtų velionio skoniu: kokios spalvos gėles mama mėgo, tokias dukros turi ir sodinti, o ne kovoti už savo tiesą. Turėkime tolerancijos, atlaidumo, nesineškime į kapines principų – tai ramybės, santarvės ir… pabaigos vieta.

Beje, šiais laikais tampa aktualus ir dar vienas klausimas: kodėl lietuviai taip sunkiai patiki kapų tvarkymą svetimiems žmonėms už pinigus, kodėl ši paslauga taip sunkiai skinasi kelią Lietuvoje? Atsakymas turbūt slypi mūsų tapatybėje ir kapinių lankymo prasmėje. Nežiūrint visko, kapų priežiūra, gėlių sodinimas, žvakių degimas ir ypač kapinių lankymas per Vėlines byloja tik viena – mūsų MEILĘ ir PAGARBĄ mirusiajam, kuriuo mes ir toliau norime rūpintys patys, nepatikėdami šio darbo niekam kitam, kaip kad darėme iki mirties. Žinoma, jei nėra ypatingos būtinybės. Ar tai blogai? Greičiausiai priešingai: prieraišumas, meditacija tvarkant kapus, pabuvimas ramybėje yra mūsų pačių terapija ir nusiraminimo vieta. Ir dar: anksčiau žmonės mokėjo prisijaukinti mirtį, šiandien mes dėl savo pasiekimų, planų, tobulumo ją labiau neigiame nei jaukinamės. Taigi mokykimės jos nebijoti. Bet to galima išmokti tik nebijant drąsiai gyventi. Taip, kaip Jums liepia širdis, nieko neatidėliojant ir nenustumiant į kitą dieną.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 20

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė