Moters savaitė Nr.18 (2021 m.)

Aktorė Kristina Savickytė: „Vis dar mokausi save mylėti labiau“

Vaidinti, rašyti, sportuoti ir netgi pažindintis su savimi – tai dar ne viskas, ką veikia aktorė, knygų autorė, laidų vedėja, studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja, trijų vaikų mama Kristina Savickytė (46). „Man patinka lėkti, nespėti – čia esu aš. Patinka kažką leptelėti ir reaguoti. O ramybė man tiesiog nuobodi“, – sako tiesiai iš rytinio baseino į pokalbį šįkart spėjusi atlėkti moteris.

 Liekna, graži, sportiška – nejaugi visą gyvenimą taip stropiai sportuoji ir dėl to tokia esi?  

Sportas man gyvybiškai reikalingas, nes kai tik kūnas pradeda jausti judėjimo trūkumą, tampu irzlesnė, prarandu kantrybę, emocijos tampa aštresnės: greičiau supykstu, nuliūstu ir pan. O kai sportas reguliarus – aš tvarkingai funkcionuoju (šypsosi). Ypač tą pajutau per karantiną. Mane tiesiog išgelbėjo judėjimas: per pirmąjį karantiną praktiškai kasdien bėgiojau (sportavau ir anksčiau, bet kai viskas užsidarė – saugus liko bėgiojimas lauke). O per antrąjį išmokau kartu su vyru Linu namuose daryti mankštas, kas anksčiau atrodė visiška nesąmonė. Supratau, kad be to išeisiu iš proto, nes nejudant galvoje atsiranda per daug minčių, jausmai ima tiesiog sproginėti. Mokslas puikiai įrodė, kad pasportavus sparčiau gaminasi džiaugsmo hormonai dopaminas ir seratoninas – man to labai reikia. Kita vertus, man patinka kūnas, kuris GALI, t.y. turi jėgų ir daug ištvermės. Man patinka galia. Kodėl baseinas? Čia jau pasirinkimas atsiremia į mano kūno ypatybes: turiu problemų su stuburu, be to, vanduo ramina, švelniai masažuoja.

 Kaip supratau, vidinės ramybės Tau suteikia ne tik sportas, bet ir konkrečiai paskirstytas laikas – kalbi apie dienotvarkę?

Ir dabar kalbamės įspraustame laike. Po vasaros visko labai daug sukrito, galbūt pervertinau savo jėgas ir per daug dalykų prisiplanavau padaryti. Tai atsitinka ne pirmą kartą, ir visada noriu viską spėti. Todėl taip, dienotvarkės man reikia. Jei ne baseinas, tai kartą per savaitę einu į elektros stimuliacijos funkcinę treniruotę, dar pradėjau… šokti baletą (šypsosi). Nuostabiausia, kad šiuolaikinio baleto grupė, kurią lankau, atvira bet kokio amžiaus ir bet kokių galimybių moterims! Kad viską spėčiau, susidarau savo dienos ir savaitės ritmą. Nes jei galvosi, kad štai „kai turėsiu laisvo laiko, tuomet ir pabėgiosiu ar dar kažką nuveiksiu“, tai tikrai tas neįvyks.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 18

Kai „DEDU TAŠKĄ“ žymi pradžią…

Frazė „Dedu tašką“ tradiciškai turėtų byloti pabaigą. Bet tai visiškai netinka Jūratei BENIUŠKEVIČIENEI iš Kauno. Moters padėtas taškas buvo jos naujo gyvenimo pradžia ir padėtas jis buvo ne perkeltine prasme, o visiškai tiesiogiai: ant kartoninio lapo su akriliniais dažais. Tai buvo ne tik jos kūrybinio kelio pradžia, tai buvo ir jos būdas užsimiršti. Nors tuo metu, kai vienas prie kito rikiuojasi spalvoti taškeliai, ir negali galvoti apie nieką kitą, tik apie tvarkingą jų eilutę.

 Dalijimasis iš noro padėti

Palaidojusi vyrą ir likusi viena su dviem vaikais, Jūratė turbūt paskutinė iš visos ją supančios aplinkos suprato, kad gyventi visgi teks, kad ašaros nieko neišgelbės, kad ji turi dėl ko būti stipri ir turi kam rodyti pavyzdį. Lengva pasakyti! O kaip gyventi ir išgyventi be paties geriausio savo draugo, be pusės savęs po 23 bendrų gyvenimo metų? Psichologai ir artimieji jai nieko negalėjo padėti, vaistai – irgi. Visi tik sakė, kad ji turi būti stipri ir gyventi dėl vaikų, kad reikia viską tiesiog paleisti, tik nepasakė… kaip? Jūratė atrado savo terapiją – jai padėjo kitų moterų, patyrusių tą patį ką ir ji, istorijos. Ji godžiai jas skaitė ir ieškojo sau tinkamo išsigelbėjimo šiaudo. Tai buvo geriau nei psichologo konsultacijos, tai buvo viltis, kad iš skausmo galima išbristi.

„Jei jos gali, galiu ir aš“, – galvojo moteris juodžiausiomis minutėmis ir iš paskutiniųjų bandė save prikelti. Todėl šiandien ji atvirai dalijasi savo istorija ir patirtimi. Sako suprantanti, kad nėra išskirtinė, kad daugybė moterų yra patyrusios netekties skausmą, bet jei nors mažai daliai iš jų jos istorija taps vilties žiburėliu, atsivėrimai nebus veltui. Bet šiandien ji žino ir tai, kad be paties žmogaus pastangų nieko nebus: „Jeigu žmogus tapo paveikslą juoda spalva ir tikisi, kad jis pamėlynuos, tai taip nenutiks. Jam reikia paimti mėlyną spalvą. Čia taip pat. Reikėjo daug išverkti ir išbūti sielvarte, bet reikėjo jame neužsibūti – daryti viską, kad neužsibūtum. Per prievartą.“

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 18

Priklausomybė nuo saldėsių

Ar galima ją sumažinti, kontroliuoti?

Cukrus organizmui nėra būtinas

Dažnai valgant saldumynų, didėja svoris, gresia nutukimas, dantų ėduonis, kartais – nemalonus burnos kvapas. Rafinuoti saldumynai neteikia organizmui naudingų maisto medžiagų, o tik kalorijų iš ,,grynųjų“ angliavandenių.

Cukrus organizmui nėra gyvybiškai būtinas maisto produktas, jo galėtume net visai atsisakyti (beje, ir druskos).

Saldumas veikia mūsų skonio receptorius, prie jo mes tiesiog priprantame.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 18

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė