Moters savaitė Nr.17 (2021 m.)

Kristina Andrejauskaitė: „Nebūtina kartoti „Aš tave myliu“

14-tą sezoną pradėjo TV serialas „Moterys meluoja geriau“, o jame – žavingoji aktorė Kristina Andrejauskaitė (74), įkūnijanti zbitkas krečiančią Robertėlio mamą. „Privertė krėsti“, – nusijuokia jau 55-erius metus scenoje kurianti moteris, kuriai šis vaidmuo dabar ypač praskaidrina jos pačios gyvenimą po vyro aktoriaus Gedimino Girdvainio netekties. 

„Tas gyvenimas… Iš pradžių buvo labai sunku, po Gedimino mirties ypač kentėjau, bet viską ištvėriau, – atsiveria aktorė. – O šią vasarą tapo visai gerai, nes ir toliau filmavausi seriale su tiesiog viena gražia šeima tapusiu kolektyvu.“ Mintimis perbėgusi visus trylika serialo gyvavimo metų ji su šypsena pastebi, kad dabar santykiai yra gerokai kitokie nei pradžioje. „Aš kaip mama senstu, sūnus Robertėlis (akt. Nerijus Gadliauskas) bręsta, tad ir reikalai vystosi visai kitaip. Pas jo mamą atsiranda sarkazmo, nepakantumo (nes atsibodęs jai tas sūnus), jai norisi jį pagaliau kažkur „iškišti“ ir taip atgauti laisvę. Ir išvis jai nusibodo paskui sūnų vaikščioti, o ir jos rožiniai akiniai sūnaus atžvilgiu blunka, tampa mėlyni ar rudi, pagal situacijas (juokiasi)…“

Visgi yra ir vienas dalykas, kuris labai erzina ir pačią aktorę – tai jos sutapatinimas realiame gyvenime su ta pačia Robertėlio mama: „Atrodo, kad nieko gyvenime daugiau kaip aktorė nenuveikiau. Bet yra ir kita medalio pusė: paaugliai ir troleibuse, ir gatvėje mane pamatę tokį alasą sukelia ir net paliesti nori! O tai reiškia, kad juk užsiauginau žiūrovą, savo gerbėjų būrį! Kuris neleidžia man likti nematomai…”

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.17

Rožiniai flamingai, meilės deimantas ir kodėl reikia svajoti

Vėžiu sergančius vaikus ir jų šeimas 13-a metų globojanti „Mamų unijos“ įkūrėja, fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė (56) visą rugpjūtį apie jų svajones pasakojo kartu su menininke Jolanta Šmidtiene Palangoje apgyvendinusi dvimetrinius interaktyvius rožinius flamingus. „Viliuosi, kad taip perduota žinutė padės pabaigti įrengti jiems teikiančius Šeimos namus“, – pasakoja pati išgyvenusi onkologinę ligą moteris.

„Dėl pandemijos sunku rengti labdaros akcijas, tad sugalvojome kitokią formą. Mūsų dvimetriniai rožiniai flamingai žmonėms patinka, jie domisi, grožisi. Širdingai dėkoju visiems prisidedantiems prie taurios misijos įrengti Šeimos namus, t. y. modernų reabilitacijos centrą. Jau turime dalį įrangos, bet dar daug ko trūksta, kad būtų įgyvendinta vizija. Norime pritraukti geriausius specialistus, lauke pastatyti kupolą su garso, muzikos, šviesos, augalų terapija – atkreipiu dėmesį, kad tai būtų skirta ne tik vaikui, bet ir visai jį lydinčiai šeimai, taip pat įrengti dirbtuves, kuriose vystomos įvairios veiklos taptų puikia terapija emocinei būklei pagerinti. Tam mums trūksta dar apie 300 tūkst. eurų, bet žingsnelis po žingsnelio keliaujame į priekį: apgalvotai, tikslingai panaudodami kiekvieną eurą.

Bene didžiausia pagalbininkė šiuo metu yra Jūsų pačios dukra Justina?

Taip. Justina užaugo toje terpėje. Po mano onkologinės ligos praėjo du dešimtmečiai – būtent nuo tada, kai ėmiau vaikščioti į ligoninę savanoriauti, vesdavausi ir ją 13-metę. Todėl šiandien ji puikiai išmano, kaip elgtis su šeimomis, su sergančiais ir sveikstančiais vaikais, žino jų poreikius ir problemas.

 Laimė, kad pati esate pasveikusi nuo vėžio!

Dažnai save pagaunu mintimis nuklystanti į tą laiką, kai pirmąkart netyčia apčiuopiau pažastyje gumbelius. Laimei, tas atsitiko laiku, metastazės nebuvo spėjusios išplisti. Tie prisiminimai iki šiol nepaleidžia, nes kasdien susiduriu su vėžiu sergančiais vaikais. Dažnai svarstau, kaip mamoms, jau pasveikus jų vaikams, atsipalaiduoti, „atsikabinti“ nuo praeities išgyvenimų ir košmarų? Man tas iki šiol sunkiai sekasi. Pavyzdžiui, jei man kažkas suskausta, pirma mintis būna apie onkologiją…

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.17

„SUSITIKTI“ SU MOKINIU…

Rugsėjo 1-osios išvakarėse, ieškodama pašnekovo pokalbiui apie mokytojo dalią šiandien ir radusi, kad pernai Meilės Lukšienės premijos laureatas jauniausias iš visų lig šiol šia premija apdovanotųjų, labai apsidžiaugiau – galbūt jauno žmogaus įžvalgos bus šviesesnės, gaivesnės ir kitokios. Juo labiau kad Vilniaus Šilo mokyklos mokytojas ir programos „Renkuosi mokytis“ įtraukiojo ugdymo strategijos koordinatorius Arturas Adamas MARKEVIČ buvo apdovanotas už tai, kad drauge su kolegomis įgyvendino „Mokyklos pokyčio projektą“, kuris parodė įtraukiojo ugdymo svarbą ne tik mokyklos bendruomenei, bet ir visai visuomenei. Taigi noras keistis ir keisti – jam nesvetimas. Apie tai šiandien diskutuojama ir visoje švietimo bendruomenėje.

Mes jau seniai kalbame apie vaikų su spec. poreikiais integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas, daug kur tai ir vyksta. Bet ar visuomenė, o labiausiai turbūt vaikų tėvai (ir čia kalba eina apie tėvus, kurių vaikai neturi negalios) jau ėmė tolerantiškiau žiūrėti į tokią integraciją? Juk turbūt dar pasitaiko, kai net patys tėvai nenori, kad jų vaikas būtų pripažintas turintis specialių poreikių. Kokie pokyčiai šioje srityje vyksta Jūsų akimis?

Iš tiesų ši tikrovė labai jautri ir ji paliečia labai jautrias gyvenimo sritis. Visi mes norime būti įgalūs nugalėti visus iššūkius ir įkopti į visus kalnus, norime, kad ir mūsų vaikai tokie būtų. Visuomenė vis dar labai greitai nuvertina tokius dalykus, kurie yra neįprasti. Keisti požiūrį yra pakankamai sudėtinga. Dažnai patiems tėvams sunku pripažinti, kad jų vaikui pasireiškia tam tikras sutrikimas. Netgi mokykloje, kur aš dirbu ir kur vaikų protinė negalia yra akivaizdi, dažnai tėvams yra sudėtinga pripažinti, kad jų vaikas neišmoks skaityti arba skaičiuoti. Tėvams atrodo, kad tai visiškas jų vaikų nurašymas. Prie to prisideda ir galimas kaltės jausmas, ir visuomenės stigmatizavimas, ir menkas įsivaizdavimas, o ką tada toliau daryti. Tuomet paprasčiau tai neigti. Liūdniausia, kad tokioms šeimoms labai trūksta pagalbos. Sisteminės paramos. Iš tėvų, kurių šeimoje auga vaikas su specialiais ugdymo poreikiais, reikalaujama būti ne tik mylinčiais globėjais, bet ir gydytojais, specialistais, teisininkais ir pan. Vieni pasiduoda, kiti prisiima kovotojų vaidmenį. O mūsų visuomenėje vis dar yra tas Kitokių nepriėmimo skonis. Mes stengiamės vis labiau apie negalią kalbėti taktiškai, bet kai prieiname prie praktikos, prie susitikimo, pvz., prie mokymosi kartu, tai dažnai yra pasakoma labai atvirai, kad šis mokinys turi mokytis atskirai nuo mano, kad nėra čia ko draugauti, nėra ko bandyti, nes čia tarsi skirtingos visuomenės. Ir kol mes taip manome, tai kalbėti apie kažkokį pagalbos teikimą yra labai sudėtinga. Priėmimo kultūros mes vis dar turėtume mokytis, o išmokti jos galima ten, kur drįstama susipažinti. Pavyzdžiui, pasitaikė laisva diena ir šeima gali išeiti į muziejų, bet kas bus, jei mano vaikas, turintis autizmo spektro sindromą, pradės nepažįstamoje aplinkoje šaukti? Ką pagalvos aplinkiniai? Taigi tėvai su tokiais vaikais dažnai užsidaro ir niekur neina – pirmiausiai dėl kitų reakcijos. O visuomenė tiesiog turėtų tinkamai reaguoti. Ir tinkamai čia reiškia ne nuteisti, o suprasti. „Oi, vaikas rėkia, matyt, mama nemoka susitvarkyti…“ Mes turėtume savo viduje tiesiog nugalėti teisėjo vaidmenį ir pagalvoti, kodėl vaikas šaukia, ir kaip mama jaučiasi… Na, atsakymo mes neklausime ir negausime, bet kalbu tiesiog apie tokį mąstymo keitimą. O štai kai ateina laikas arba tiesiog išdrįstama susitikti ir pažinti vienas kitą, tai ta normalumo riba ir prasiplečia – pažinimas išplečia spalvų paletę ir baimė tirpsta. Todėl labai svarbu kurti progas būti kartu su kitais ir kitokiais. Čia kalba ne tik apie negalias, bet ir apie požiūrių, įsitikinimų, gyvenimo būdų įvairovę.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.17

  • Žurnalas "Moters savaitė" - 12 mėn. prenumerata

    32.00
  • Moters savaitė

    Žurnalas "Moters savaitė" - 6 mėn. prenumerata

    17.00
  • Moters savaitė

    Žurnalas "Moters savaitė" - 3 mėn. prenumerata

    9.00
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė