Moters savaitė Nr.16 (2021 m.)
Ineta Stasiulytė: ,,Visi turi humoro jausmą”
Gerą nuotaiką ir šypseną spinduliuojanti Ineta Stasiulytė žinoma ne tik kaip talentinga aktorė, ponia Vaigauskienė, bet ir kaip betarpiška daugybės lietuvių šeimų ,,draugė“. Mat Vaigauskai kartas nuo karto įsilieja į įmonių vakarėlius, šeimų šventes ir kartu su mumis išgyvena smagias ir brangias akimirkas. Apie tai ir apie kur kas rimtesnius dalykus pasišnekėjome su Ineta lietingą vasaros dieną.
Šiuo metu (kai kalbamės) dauguma aktorių ir TV laidų vedėjų atostogauja, mat naujas teatro ar TV sezonas dar neprasidėjęs. O štai Jūs dirbate visą vasarą – filmuojatės. Ar teko nors savaitę kitą pailsėti?
Aš turiu tikrai nemažai darbo – filmuojame televizijos naujo sezono serialų ,,Moterys meluoja geriau“ ir ,,Gaujų karai“ serijas, dar laukia naujas Tado Vidmanto serialas. Tad manau, kad šią vasarą bent dvi savaites pailsėti su šeima nepavyks.
O ar šeima neturi priekaištų, kad mama ir mylima moteris nuolat užsiėmusi ir todėl netenka pramogauti ir pasidžiaugti kartu pajūriu?
Mano profesiniame gyvenime yra įvairių dienų. Vienos savaitės profesine prasme yra intensyvesnės, kitos – laisvesnės. Tokiu profesiniu režimu gyvenu nuolat. Todėl visi šeimos nariai prie to prisitaikė – jie žino, kad tokia jau yra mano darbo specifika.
Panašiai būna ir tuomet, kai teatre repetuojame naują spektaklį. Tada maždaug mėnesį kiekvieną dieną vykstu į repeticijas ryte, nors dirbti rytais man iš tiesų nėra įprasta. Esu pripratusi prie vakarinio darbo: spektakliai, renginiai (paprastai pusdienį visada turiu laisvą). O repeticijų metu visą dieną būnu užimta, na, o jeigu dar vykstu į gastroles, tuomet grįžtu visai vėlai. Bet šeima žino, kad po mėnesio savo laisvus pusdienius vėl atgausiu. Gyvenant tokiu ritmu šeimos nariai išties turi turėti labai daug kantrybės ir noro suprasti.
Bet savo vaikams aš esu ,,normali“ mama. Jie tiesiog nežino, kad gali būti kitaip, pavyzdžiui, kad mama gali dirbti nuo aštuonių iki penkių. Na, o mano rutina yra tokia, kad aš tiesiog neturiu rutinos.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 16
Gyvenimas po SŪRIO ŽENKLU
Rašiniai atsiranda dėl įvairių priežasčių. Šis atsirado dėl sūrių. Labai labai skanių sūrių, kuriuos gamina Vaiva BULIAUSKIENĖ, su šeima gyvenanti Balbieriškyje (Prienų r.). Kai ragauji tokio skonio sūrį, esi beveik tikra, kad jo receptūrai kokie keli dešimtmečiai, kad ji buvo perduota iš kartos į kartą ir kad tuos sūrius gaminantis žmogus praktiškai gimė su sūrmaišiu rankoje. Bet štai ir ne: Vaiva papasakoja visai kitokią savo gyvenimo istoriją, kurioje jos sūriams vos 10 metų, bet visų kitų moteriškų patirčių – į valias.
Iš Kauno – į kaimą
Kai kėdainiškė Vaiva, baigusi Panevėžio Ado Domaševičiaus medicinos mokyklą, pradėjo dirbti Kauno klinikose, jai dar nebuvo nei aštuoniolikos. Mediciną ji pasirinko dėl noro padėti ir gelbėti žmones: „Gimiau ir augau su misija išgelbėti visą pasaulį, todėl ir pasukau medicinos keliu. Tačiau, kai atsidūriau klinikose, supratau, kad ten manęs laukė jau tik pasekmės ir nieko aš neišgelbėsiu. Vis dėlto darbas labai patiko, ypač kai tapau diabetologe. Be to, patiko ir gyvenimo tempas, į kurį įsisukau kiek vėliau: visą savaitę dirbi, o savaitgaliais dar paskaitos, konferencijos, bendravimas – man to labai reikėjo. Jau tada supratau ir kitką: kokia svarbi žmogui gali būti mityba. Pradėjau plačiau tuo domėtis.“
Tuo metu jauna šeima gyveno Kaune, vyras buvo dar studentas, gimė mergaitė, Vaiva toliau dirbo klinikose – viskas kaip pas visus. Tik dukrytei sunkiai sekėsi darželyje, visai nemiegojo, valgio netoleravo, sakytum, laisva iš prigimties. Todėl, kai veterinarijos mokslus baigęs vyras pasiūlė kraustytis į kaimą ir kurti savo ūkelį, ilgai Kaune gyvenusi Vaiva nedžiūgavo, o kai galiausiai sutiko ir atsidūrė su ūgtelėjusia pirmagime ir naujagime antra dukryte vienkiemyje, tapo ir visai liūdna. Kaune liko jos 10 merginų kompanija, visos jų pramogos, laisvė, kurios niekas ir niekada nevaržė. Vaiva iki dabar prisimena, kokia baugi jai buvo ta vienkiemio tyla.
„Aš buvau labai komunikabili, visur dalyvaudavau, darbas intensyvus, o čia staiga – vienkiemis. Vyras per dienas pražuvęs darbuose, aš viena ir viena. Galima sakyti, kad mane išgelbėjo tėtis. Jis skambindavo iš savo darbo į mūsų laidinį telefoną ir mes ilgiau kaip valandą kalbėdavome apie viską. Kartais jis dar prijungdavo mamą ir tie pašnekesiai mane labai gelbėjo“, – pasakojo Vaiva.
Bet čia tik apie komunikacijos trūkumą, darbų tai kuo toliau, tuo labiau netrūko, juo labiau kad Vaiva dar grįžo dirbti ir į klinikas. Tiesa, oficialaus ūkio šeima tada dar neturėjo, bet augino daržoves, kalakutus, buvo kiaulių ir net paršavedžių. Savaitgaliais ji jau stovėjo turguose su mėsa ir daržovėmis. Tuo metu apie pieną dar negalvota ir taip visko buvo beveik per daug. Bet jau tuo metu veikli moteris pradėjo užsiiminėti konditerija, eksperimentavo, ieškojo, namuose nieko netrūko, visi pavalgę, dukra vežiojama po menus ir muzikas, tik Vaivai vis kažko negana ir negana.
Net kai ji vis dėlto įstojo į KTU, pasirinkusi Chemijos inžinerijos specialybę ir gyvenimas lėkė tiesiog kaip smagratis, vis neišeidavo kažko atsisakyti: klinikose darbas sekėsi, ūkyje, jei jau pradėta, tiesiog reikėjo dirbti, o vaikai augo drauge su tėvų bėgimu. „Tuo metu labai daug dirbau“, – tarsteli Vaiva, nuklydusi į prisiminimus.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 16
Tango šokantis ir bites prisijaukinti bandantis graikas Antonis Anagnotou vis dar tiki meile
Kiekviename žmoguje slepiasi tūkstančiai pasaulių ir galimybė po juos pakeliauti yra didžiulė dovana. Visada domėjausi pačia asmenybe, todėl ir šiame interviu žvilgtelėjau giliau, nei banko sąskaita ar socialiniai titulai. Rodo saloje, Graikijoje, gimęs Antonis Anagnostou per savo gyvenimą keliauja vairuodamas turistinį autobusą ir šokdamas aistringą tango. Visos kelionės metu Antonis be galo nuoširdžiai rūpinosi mumis, seniai saulės nemačiusiais savo svečiais, padėjo atrasti įspūdingiausius kampelius ir vieną po kitos pasakojo įtraukiančias istorijas. Į Lietuvą grįžau puikiai pailsėjusi ir nusprendžiau geromis nuotaikomis būtinai pasidalyti su visais atostogų tolėliau išsiilgusiais tautiečiais.
Galėjote gimti kur nors toli, beprotiškai skubančiame milijoniniame mieste, o atsidūrėte ten, kur dangaus spalvos jūra. Ar mokate vertinti tai, ką turite Rode?
Anksčiau visai nevertinau savo gyvenimo saloje, tačiau pakeliavęs po pasaulį pamačiau, kad man pasisekė gimti ir augti tokioje nuostabioje vietoje. Turėjau laimingą vaikystę: šeimos tada laiką leisdavo paplūdimiuose, daug kas stovyklaudavo. Ironiška, tačiau neturėjome viešo baseino, nors saloje yra apie penki šimtai viešbučių, kurių kiekvienas juos turi. Taigi anksčiau ne visi vietiniai mokėjo gerai plaukti. Dabar jau kitaip.
Žinau, kad po tėvelio mirties vienintelę aukštojo mokslo galimybę šeimoje tuomet atidavėte seseriai. Kodėl pats nusprendėte tapti autobuso vairuotoju? Kas patinka šiame darbe?
Mano sesuo tapo ekonomiste, o aš pasirinkau būti autobuso vairuotoju vien dėl pinigų. Iš pradžių šis darbas netgi nepatiko, tačiau saloje tai vienas geresnių būdų užsidirbti. Sezono metu, kuris įprastai trunka nuo balandžio iki spalio, esu visiškai užsiėmęs. Stengtis verta. Rode gerai uždirba ir restoranų, barų darbuotojai bei svarbesnes pareigas viešbučiuose einantis personalas. Žinoma, pastarosios pozicijos jau reikalauja aukštojo išsilavinimo.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 16
