Moters savaitė Nr.15 (2021 m.)

Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva: „Išgyvenu rožinį laikotarpį“

„Kai karantino metu su šeima teko bendrauti visas 24 val., pagaliau labai gerai susipažinau su savimi, iš naujo pažinau savo vaikus ir vyrą“, – sako viena ryškiausių savo kartos aktorių, Auksinio scenos kryžiaus nominantė, režisierė ir trijų sūnų Kristupo (15), Gabrieliaus (12) ir Serafimo (7) mama Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva (41), savo gyvenimą pripažįstanti kaip nuolatinį virsmą.

 „Visame pasaulyje nuolat viskas keičiasi. Mano gyvenime per karantiną irgi įvyko daug pokyčių – tiek manyje, tiek aplinkoje. Jį priėmiau kaip gerą sustojimą ir apsidairymą atgal į tai, kas buvo padaryta, kuo galiu didžiuotis, nes iš tiesų buvo daug nuveikta, daug laimėta. Toje pauzėje įvyko ir kitas dalykas – savo vietą vėl atrado apleistos vertybės, kurios, pasirodo, dar ir šiek tiek klibėjo. Karantinas jas leido gerokai sustiprinti. Į pirmą vietą iškilo šeima, nors ir prieš tai ji, kaip man atrodė, buvo pirmoji. Bet sustojęs laikas leido pajusti, kad taip anaiptol nebuvo: išbėgiodavome, išlakstydavome per įvairius darbus darbelius, ir šeimai likdavo kokios 2–3 valandos. O kai ėmėme šeimoje bendrauti ištisą parą, tai kai kuriuos dalykus teko savyje keisti, kai kurių reikėjo mokytis iš naujo. Tą priimu kaip didžiausią dovaną – dabar į viską žiūriu ramiau, paprasčiau, pasakymą „ir tai praeina“ jaučiu tikrąja jo prasme. VISKAS praeina… Tą žinodama labai vertinu dabartį, šią akimirką, kurios niekada nebesusigrąžinsi.

Suprantu, kad Jums pavyko per karantiną šeimoje išlaikyti darną ir susikalbėjimą? 

Pagrindinis receptas, kuris mūsų šeimoje veikia: kiekvienas iš mūsų daromės labai konkretų ir aiškų dienos planą. Struktūra ir planas mums tinka ir patinka.

Jūsų gyvenime labai daug vietos užima ne tik savi vaikai…

Augau uždarame dvylikos butų daugiabučio kieme su labai konkrečia vaikų bendruomene, gerai pažinojome vienas kitą, vieni kitiems padėdavome, vieni kitus auginome (šypsosi). Buvau viena iš vyriausių kiemo vaikų, tad labai dažnai organizuodavau žaidimus. Virsdavau personažais, sekdavau pasakas, statydavome iš medžiagų atraižų, paklodžių pilis, kariaudavome su išgalvotais priešais. Vaikystėje man patiko deklamuoti, dainuoti, aktyviai reikštis, būti dėmesio centre – tad nieko nuostabaus, kad įstojau į aktorinį. Baigusi studijas dirbau lopšelyje-darželyje „Strazdanėlės“, kuriame vedžiau teatro pamokėles ir į kurį vėl grįžau. O kur dar vasaros, stovyklos (juokiasi)…

Darbas su vaikais labai daug duoda. Kiekvienas susitikimas su jaunomis šeimomis ir jų vaikučiais praturtina gyvenimą smagiomis akimirkom. Apskritai būti moterimi, mama, žmona, aktore, režisiere, mokytoja – tai yra nesustojantis mokymosi procesas. Žaidžiantis žmogus yra gražiausias, bent jau man. Tai aš vis mokausi ir žaidžiu.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 15

Vingiuotu keliu iš vienatvės į laimę

Ne kasdien ir net ne kiekvienais metais ar dešimtmečiais mažam Lietuvos miesteliui nusišypso laimė sulaukti žinomo žmogaus dėmesio ir noro pakeisti jo gyvenimą. Dar neseniai sporto pasaulyje Lietuvą garsinusi dviratininkė Svetlana Pauliukaitė po įvairių gyvenimo audrų, paieškų ir karjeros pabaigos pagaliau atrado, kad jos pašaukimas yra mecenavimas. O taikinys – gimtasis Mosėdis, nors ji pati gyvena Vokietijoje, atitekėjusi į pasaulyje garsią milijonierių Drägerių šeimą. Jos istorija primena pasaką apie Pelenę, tik princu tapo tas, kurio iš pradžių nesitikėjo…

Tikriausiai dar prisimenate, kaip jaukiame Mosėdžio miestelyje vasaros pradžioje antrą kartą vyko jaunimo dviračių varžybos dviratininkės Svetlanos Pauliukaitės taurei laimėti. Kaip turnyro mecenatė dalyvavo ir pati už vokiečių verslininko Matthiaso Dräger ištekėjusi ir septintus metus Liubeke gyvenanti Svetlana, kuri sportininkės karjerą pradėjo būtent Mosėdyje. Vėliau ji daug kartų tapo Lietuvos čempione, pasaulio čempionatuose dukart užėmė 6-ąsias vietas, taip pat 5 vieta komandinėse varžybose, o 2008-aisiais atstovavo Lietuvai Pekino olimpinėse žaidynėse. Kai susitikome pokalbiui, Svetlana atsiduso – visgi savo sporto karjerą baigė, ko gero, per anksti. Tad kas atsitiko?

Išėjo taip, kaip stovi

„Iš tikrųjų mano gyvenime buvo suplanuota ir dar viena olimpiada, tačiau… meilė susuko galvą, – sušvinta nuoširdžia šypsena pašnekovės veidas. – Bet ta meilė tik uždėjo tašką ant „i“, nes viskas prasidėjo daug anksčiau. Atsitiko taip, kad būdama Lietuvos rinktinėje išgyvenau sunkų psichologinį metą, nors kaip tik tuo metu jau mėgavausi naujai atsiradusia dviračių sporto rūšimi – komandiniu važiavimu. Jaučiau, kad psichologinis nuovargis neleidžia pasiekti dar aukštesnių vietų. Galiausiai, sulaukusi 26-erių metų, palūžau ir… tiesiog pabėgau iš sporto, galima sakyti, taip, kaip stoviu – tiesiog vieną dieną stovykloje Kroatijoje nebenuėjau į treniruotę.“

Paskutinę liepos dieną atšventusi savo 36-ąjį gimtadienį Svetlana prisimena, kad pagrindinė priežastis taip drastiškai pasielgti buvo anuomet iki skausmo pradėjusi smaugti vienatvė ir mintis, kad jai žūtbūt reikia šalia mylimo žmogaus, mylinčios šeimos. „Juk iš Mosėdžio, kur gyvenau su mama, išvažiavau 15-kos metų į Panevėžio sporto mokyklą, kur teko vienai gyventi bendrabutyje. Mus ten labai griežtai kontroliavo, neleido eiti į pasimatymus, susitikti su kuo nors mieste. Skirtingai nuo kai kurių kitų merginų, kažkokio užtarėjo tarp trenerių neturėjau, mane nuolat spaudė dėl svorio, kuris iš tikrųjų keldavo man problemų. Tik paskui supratau, kodėl jis nekrito – ogi dėl psichologinės įtampos!“

Ramių nervų kaina

Tąkart pabėgusi iš stovyklos Svetlana įsėdo į autobusą net nežinodama kur važiuoja. Persėdusi Vengrijoje, pernakvojusi Varšuvos viešbutyje, toliau traukiniu traukė į Lietuvą. „Kiek pamenu, pasienyje susizgribau, kad sėdžiu vagone visiškai viena – pasirodo, traukinys vežė tik iki sienos ir jau važiuoja atgal! Išlipau pirmame pasitaikiusiame Lenkijos pasienio miestelyje, o čia lagamino ratukas nulūžo, sniego pripustyta… Paskambinau Alytuje gyvenančiam dėdei ir jis atvažiavo manęs pasiimti”, – rikiuoja įvykius sportininkė, tąkart ir apsistojusi tetos šeimoje visiškai nežinodama, ką toliau veiks. Pasimetimo pauzė truko neilgai. Skambutis iš draugės, kuri tuo metu priklausė Italijos dviratininkų komandai, perdavė trenerio kvietimą prie jų prisijungti. Bet juk Svetlana buvo nusprendusi mesti sportą! „Gudriai jie mane priviliojo atvažiuoti kviesdami tiesiog neva pailsėti, – juokiasi moteris. – Po kiek laiko prie apartamentų durų atsirado dviratis, ant kurio, aišku, neištvėriau neatsisėdusi. Be to, įsivaizduokite, Italijoje man be jokių pastangų nukrito svoris – vien dėl to, kad nejaučiau psichologinės įtampos.

Artėjo Pasaulio čempionatas Australijoje, ir Svetlaną suieškojo buvęs treneris, bet… „Kadangi buvau jau per liekna trekui, nes buvau praradusi reikiamą kiekį raumenyno, nebetikau varžyboms. Tad likau treniruotis Italijoje su viena tarptautine komanda.“

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 15

10 vasaros pamokų, kurias reikia mokėti kaip 2×2

 Nors vasara asocijuojasi su malonumų jūra, tačiau būtent ji kur kas dažniau nei kiti metų laikai mums gali pateikti ir ne itin malonių staigmenų. Nes būtent vasarą mes dažnai paliekame namus ir iškeliaujame ieškoti naujų potyrių, spalvų ir nuotykių. Ko nesitikime, bet galime neišvengti kelionėse? Ogi labai daug įvairių dalykų, jeigu tik išmoksime keletą ne visai malonių, bet naudingų pamokų, net ir elgdamiesi automatiškai atliksime viską teisingai ir galbūt išgelbėsime kitus ar save. Svarbiausia kritinėje situacijoje mąstyti racionaliai ir blaiviai, o to draugas – ŽINOJIMAS.

 Jei prasidėjo gaisras

Jeigu gaisras nedidelis, pamėginkite jį užgesinti – užpilti vandeniu užsidegusią šiukšlių dėžę, išjungti iš elektros tinklo pradėjusį rūkti televizorių, užmesti ant jo kokį nors tankų audeklą nėra sudėtinga, jei tik nepradėsite panikuoti. Jeigu užsidegė jūsų rūbai, laikykitės taisyklės: stok, griūk ant žemės ir voliokis. Šie trys veiksmai turi būti daromi automatiškai, be jokių svarstymų. Užsidegus rūbams, niekada nebėkite, nes nuo to tik stipriau imsite degti. Jeigu kambaryje prasidėjo gaisras ir sparčiai pradėjo kauptis dūmai, gulkite ant grindų ir labai greitai šliaužkite išėjimo link. Apačioje, po dūmais, lengviau kvėpuoti ir geriau matyti. Jeigu įmanoma, paskui save uždarykite duris. Už bet kurių durų degančiame pastate gali būti liepsna. Pridėkite delną prie viršutinio durų plyšio. Jeigu karščio nejaučiate, durų rankena neįkaitusi, pro plyšius nesiskverbia dūmai, lėtai praverkite duris ne daugiau kaip 10 cm – taip išvengsite sprogimo, kuris įvyksta, liepsnai gavus papildomą oro, o su juo ir deguonies, porciją. Jeigu karščio nejaučiate, galite duris atidaryti plačiau ir, įvertinę situaciją (nedaug dūmų, nėra karščio, nematyti ugnies), skubėti prie išėjimo. Jei galite, įsisiauskite visas į antklodę – geriau šlapią. Jokiu būdu negalima slėptis spintoje, po stalu ar lova – nuo dūmų tai neapsaugos, o ugniagesiams bus daug sunkiau jus laiku surasti. Niekada, kilus gaisrui, nesinaudokite liftu. Užklupus gaisrui svetimoje šalyje būtų gerai, kad dar spėtumėte pačiupti dokumentus ir pinigus, kas, beje, naudinga padaryti ir namuose. Bet net dėl šių dalykų liepsnose blaškytis neverta.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 15

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė