Moters savaitė Nr.13 (2021 m.)
„Kuo aukščiau esi, tuo stipresni vėjai pučia“
Šią frazę „KIKOS“ įkūrėja Janita JANUŠKAUSKAITĖ-PLUNGĖ pasakys mūsų pokalbiui gerokai įpusėjus, kai jos paklausiu apie verslo kainą.
Pasakys visiškai paprastai, atvirai, kaip ir kalbėdama apie visa kita: šeimą, vaikus, laisvalaikį, moterišką laimę, atradimus ir praradimus,
kuriuos jai per gerus trisdešimt aktyvaus verslo metų padovanojo gyvenimas.
Janita, galbūt nemažai žmonių jau žino Jūsų verslo istorijos pradžią, bet nežinantiesiems smalsu: kodėl šunys, kodėl gyvūnai?
Viskas prasidėjo nuo mano pirmojo šuniuko sidabrinio pudelio Kikos. Kai su tėčiu sudarėme slaptą sandorį, surinkome pinigėlius ir pamelavę mamai,
kad šuniukas, jei jo nepaimsime, bus nuskandintas, jis tapo visu mano gyvenimu. Tuomet man buvo penkiolika – tai maišto amžius, kai norisi įrodyti savo tiesas,
o tavęs niekas nesupranta, kai norisi meilės, o atrodo, kad tave myli tik šuo, kai pasaulis yra tik vienos spalvos, bet šuo jį nuspalvina ir kitomis.
Ir tuomet tu jį irgi be galo myli. Kerpi, prižiūri, rūpiniesi… Bėgant laikui aplinkiniai matydami gražiai apkirptą ir sutvarkytą mano mažąją Kiką,
pradėjo klausti kas ją sutvarko. O sužinoję, kad tai darau pati, prašydavo ir jų augintinius apkirpti, išmaudyti, sutvarkyti.
Taip viskas nuo mano penkiolikos ir prasidėjo: užsakymai, versliuko pradžia dar be jokios struktūros, pirma parduotuvė, antra, prekybos tinklai…
Šiemet „KIKAI“, vienai seniausių Lietuvos kompanijų, įkurtų nepriklausomybės laikotarpiu – 30 metų. Nuo 1991 m. liepos mėnesio Lietuvoje leido kurti įmones,
o lapkritį mes ją įregistravome. Išgyventas santvarkų pokytis, valiutų viražai – visko begalybė. Šiandien „KIKA“ išaugusi iki 120 parduotuvių tinklo
Lietuvoje ir Estijoje, gyvūnų pašarų gamyklos, kurios produkciją eksportuojame į daugiau neei 50 pasaulio šalių, šunų veislyno ir daugybės kitų su gyvūnais susijusių veiklų. Turime apie 600 darbuotojų.
Nuo naftos platformos – į savo atrastus verslus
Rašinį apie klaipėdietę Mariną BLAŽKO galima pradėti labai įvairiai. Pavyzdžiui, nuo to, kad ji skleidžia be galo pozityvią ir gyvybišką energiją, arba nuo jos filosofijos, kad, užuot per ilgai svajojus, reikia daryti, arba nuo jos meilės vintažui, arba nuo kelių darbo sričių ir susikurto verslo… Bet stengdamasi išlaikyti Marinos ieškojimų chronologiją, pradėsiu iš eilės. Nuo tos akimirkos, kai Marina baigė prekybos vadybą, jaunatviškai apsižvalgė, kur užsidirbti pinigų, pagalvojusi apie gražias uniformas ir lainerių pilotus truputį pasvajojo būti stiuardese, bet atsidūrė visai ne danguje, o kitoje žemės stichijoje – vandenyje. Tiksliau – ant jo plūduriuojančioje naftos platformoje, nuo kurios jos gyvenime prasidėjo ir daug kitų dalykų. Tiesą sakant, nuo kurios prasidėjo viskas, tarsi tai būtų buvusi jos gyvenimo starto platforma.
Ieškojimų keliu
Taigi sužinojusi, kad Klaipėdoje yra įmonė, renkanti naftos platformų personalą ir išgirdusi, kad ten tiesiog aukso kasyklos, Marina nedelsė ir būdama vos dvidešimties pasiūlė savo kandidatūrą. Pirmas „ne“ buvo dėl jos per jauno amžiaus, o antras, kai jau „turėjo“ tuos reikiamus 21-erius, dėl… įžūlumo. O gal drąsos, polėkio ar veržlumo.
„Buvau jauna, drąsi, energinga, jūra atrodė iki kelių, o aš – pasaulio žvaigždė. Tuomet ir išgirdau, kad viso to naftos platformose visiškai nereikia, kad aš per drąsi, per garsi, per daug pasitikinti… Kai atėjau trečią kartą po pusės metų, supratusi, ko iš manęs nori – priėmė iš karto“, – pasakoja Marina.
Tėvai, tiesa, tokiu dukros pasirinkimu ne itin apsidžiaugė, išleisti iš namų į vidurį vandenyno 21-erių dukrą daugumai būtų iššūkis, bet su veržliu Marinos charakteriu buvo susitaikę, todėl ir prieštarauti buvo beviltiška.
Meilė darbui, virtusi priklausomybe
Užklupus pandemijai ir daliai verslų bankrutavus, o kitose srityse įsivyravus nežinomybei retas kuris drįstų pareikšti darbdaviui pretenzijas dėl padidėjusio darbo krūvio. Dažnas net ir neraginamas dirba uoliau – juk nežinia, kada vyks „eilinis etatų mažinimas“. Bene mažiausiai streso patiria tie, kuriems darbas – gyvenimo būdas. Darbdaviams jie – tikras atradimas. Tačiau psichologai teigia, kad darboholikai įstaigai nenaudingi.
Kai darbas – kone visas gyvenimas
Daug dirbti nėra blogai, jeigu žmogus pakankamai laiko skiria poilsiui, namams, kitoms veikloms, jeigu jam svarbus darbo rezultatas, o darbinė veikla – viena iš gyvenimo sričių, savirealizacijos būdas, galimybė susikurti materialinę gerovę. Tokiems žmonėms džiaugsmą ir pasitenkinimą kelia ne tik mėgstamas darbas, bet ir buvimas su artimaisiais, pramogos, kelionės, bendravimas su draugais.
Darboholikui darbo rezultatas nėra svarbus: jam svarbiausia – pats procesas, o šeima, artimieji, draugai jo supratimu dažnai „trukdo“ dirbti prašydami jiems skirti daugiau laiko ir dėmesio.
Darboholikams darbas – kone visas gyvenimas. Dažnai jie gyvena be jokių atostogų ar laisvalaikio valandų, dirba viršvalandžius, savaitgaliais, nešasi darbus į namus, neskiria pakankamai dėmesio namams, o sveikata jiems – paskutinėje vietoje. Jie nuolat dirba, skuba, neišsimiega, nereguliariai maitinasi, patiria stresą, įtampą, kol galutinai nualina organizmą, nenorėdami suprasti, kad organizmo jėgos nėra begalinės – privalu leisti jam pailsėti.
Persidirbusiems, nusivariusiems nuo kojų darboholikams gresia įvairios ligos – pradedant depresija, virškinimo trakto sutrikimais, galvos skausmais ir baigiant infarktu.
Psichinių ligų klasifikacijoje darboholizmas įrašytas tarp kitų priklausomybių (nuo alkoholio, azartinių žaidimų, narkotikų, kompiuterinių žaidimų ir kt.).
Darboholizmas sukelia pervargimą, išsekina jėgas, energijos nebeužtenka kitoms veikloms, pramogoms, susiaurėja žmogaus interesų ratas. Darboholikui pagrindiniu tikslu tampa noras jaustis nepakeičiamu darbuotoju. Laikui bėgant tokie žmonės gali prarasti ne tik asmeninius ir socialinius santykius, bet ir realybės suvokimą, o nuovargis „kerta“ psichikai, gali išsivystyti įvairūs psichiniai sutrikimai.
Darboholikai dažnai net nepasimėgauja savo darbo rezultatais, neturi kada išleisti savo uždirbtų pinigų.
