Moters savaitė Nr.12 (2021 m.)

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė: ,, Mane prajuokinti labai sunku“

 

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė paperka savo nuoširdumu ir gerumu. Viso pokalbio metu galėjau justi jos smagią ir šviesią dzūkės prigimtį – jokio mandražo, jokio siekio atrodyti geresnei, protingesnei. Kalbėjomės jai sėdint ant suoliuko: žydint krūmams ir saulei ritinėjantis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis…

  Vitalija, aplink jus tarsi sklando gerumo ir geros nuotaikos debesėlis. Žiūrovui atrodo, tarsi jūs visada tik juokiatės, o šios lengvumo būsenos lyg ir tapo asmenybės vizitine kortele. Ar kasdieniame gyvenime jūs išties tokia „lengva“ ir humoristė, o gal tai mitas?

Gal labiau mitas, nejučia sukurtas mano sukurtų televizijos personažų. Šį mitą dar labiau sustiprina ir tai, kaip save pristatau visuomenei – stengiuosi būti pozityviai nusiteikusi ir taip pat pozityviai bendrauju, kaskart žmonėms perduodama dalį savo energijos. Tiesiog kuriu tokį įvaizdį.

Tai ar reiškia, kad esate ne visai ,,tikra“, tarsi nuolat suvaidinanti pačią save?

Ne. Norėjau pasakyti, kad aš iš prigimties nesu niūrus žmogus. Bet būdama namuose, kaip ir visi žmonės, esu įvairi, išgyvenu įvairias emocijas, nuotaikas. Kita vertus, taip – šiek tiek ir susikuriu save, nes turbūt mums visiems smagiau bendrauti su geranoriškai ir linksmai nusiteikusiu žmogumi. O gyvenimiškas smagumas yra natūrali vidinė mano būsena. Mes šeimoje visi linksmai bendraujame, labai daug juokiamės.

Bet kartais, turbūt, ir liūdite, būnate paniurusi…

Žinoma! Ir labai dažnai.

Jos gyvenimas – kaip filmas: tarp struktūros ir laisvės

Ji jauna ir talentinga, jos darbai stebuklingai atgyja interjeruose, iškalbingai prabyla geriausiose Lietuvos galerijose ir parodose. Savitas peizažų vaizdas prikausto ir tarsi įtraukia į savo erdvę, paskleisdamas netikėtą nuotaiką. O meno žinovai žada jos kūriniams prabangią ateitį. Ir jos pačios gyvenimas jau dabar tarsi filmas, kurio scenarijų belieka užrašyti. Susipažinkite – tapytoja Mykolė Ganusauskaitė (33.)

„Kodėl filmas? Todėl, kad mano gyvenimas labai įvairus. Su tėvais ir broliu gyvenome Kaune, kėlėmės į Vilnių, paskui išvažiavau mokytis į Paryžių ir jame praleidau šešerius metus, trumpam grįžusi į Vilnių netrukus pakėliau sparnus į Kopenhagą, kurioje pragyvenau dvejus metus. Dabar aš vėl čia. Susikaupė daug patirčių ir, aišku, beveik visą tą laiką lydėjo meilė“, – šypsosi pilstydama kvapią žolelių arbatą peizažinės tapybos virtuozė, atidi lietuviškojo gamtovaizdžio stebėtoja ir jo perteikėja, jau spėjusi pavergti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio meno gerbėjų širdis. Šiandien ji gali pasidžiaugti solidžiu paveikslų ir jų grupinių bei personalinių parodų kiekiu, apimančiu įvairias vietas nuo gimtojo krašto iki užsienio platybių.

Perdegimo sindromas: kada privalu pasakyti STOP?

Perdegimo sindromą savo gyvenime patiria didelė dalis žmonių, tačiau labai dažnai jis lieka neatpažintas. Ilgalaikės pasekmės gali būti labai liūdnos, bet vis dar pamirštame imtis veiksmų, kad užkirstume jam kelią. Pomėgių atsisakymas, atsiribojimas, pablogėję šeiminiai santykiai, galiausiai depresija – ką daryti, kad neperdegtume? Apie tai kalbamės su psichologe Lina Gudaite-Berckaitiene (www.seimospsichologas.eu).

 Kas yra perdegimo sindromas, kaip jį atpažinti?

Perdegimo sindromas – tai emocinis, psichinis, fizinis išsekimas dėl ilgalaikio užsitęsusio stipraus streso.

Kai žmogus daugiau laiko skiria darbui, iš pradžių jis jaučiasi puikiai, siekia rezultatų, nori daugiau uždirbti. Dažnai jis darbo parsineša į namus, nepaisydamas darbo ir poilsio režimo daug dirba savaitgaliais ir per atostogas. Tokiam žmogui kyla didžiulė grėsmė perdegti.

Perdegus atsiranda emociniai, elgesio pokyčiai. Žmogų kamuoja nuolatinis nuovargis, nepasitenkinimas darbu, motyvacijos stoka, netenkama susidomėjimo tuo, kuo užsiimama, apima beviltiškumo, beprasmiškumo, nepasitikėjimo savimi jausmas, lengvai įsižeidžiama, linkstama į cinizmą, nepasitenkinimas išliejamas bendraujant su kitais žmonėmis.

Pirmuosius perdegimo požymius atpažinti ne visada lengva, dažnai jie „nurašomi“ nuovargiui. Žmogus tikisi, jog savaitgalį pailsės ir nuovargis dings, savijauta pagerės, tačiau ir po kelių savaitgalių poilsio jis vis tiek jaučiasi išsekęs, pavargęs, be motyvacijos, gyvenimo džiaugsmo, be noro toliau dirbti ir siekti rezultatų. Sindromui progresuojant gali kamuoti nemiga, valgymo sutrikimai.

 Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 12

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
moters savaitė
moters savaitė