Moters savaitė Nr.11 (2021 m.)

Vytaras Radzevičius: „Vaikus auginame ne sau“

„Niekada čia nebūsiu „viecinis“. Esu „užeivys“, kaip mane vadina varėniškiai ir merkiniečiai. Jie labai draugiški, svetingi, visada sveikinamės, nes jie mane atpažįsta. Kita vertus, regis, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė pasakė, kad dzūkų kraštą pakels užeiviai. Gal iš tiesų tas naujas kraujas reikalingas, nes užeivių šiame krašte daugėja“, – šypsosi keliautojas, žurnalistas bei gastronomas, dviejų vaikų ir dviejų anūkų tėvas ir senelis Vytaras Radzevičius, kurio šeimos gyvenimas aplink Merkinę sukasi jau nuo 2019-ųjų.

Šiandien, kaip tikriausiai ir pats pastebite, miestiečiai pešasi dėl sodybų ir atokių pirkių, nes pandemija išmokė vertinti kitokius dalykus. Nors Jūs nesate šito maratono dalyvis, vis dėlto paklausiu: kodėl miestą iškeitėte į kaimą?

Tai buvo mano vidinė emigracija. Daug dalykų į tai susidėjo. Nuo santykių tarp žmonių mieste, gyvenimo būdo iki aplinkos. Aš miestietis nuo gimimo, bet mane visą laiką traukė laukiniškumas. Ir dabar jo man netrūksta. Gyvenimas miške yra neįtikėtinas gėris. Ir žmonės tikrai bėga iš miesto. Draugai, giminaičiai. Pas mus į apylinkes jau britai kraustosi. Matyt, tai globali pandemijos pasekmė.

Sodyboje vis dar atstatinėju seną rąstinį namą. Bet jau artėju prie pabaigos. Buities prasme nėra jokio skirtumo, ar esu Vilniuje, ar savo vienkiemyje.

Per pirmą karantiną į daržą sutempiau nuo ankstesnių sodybos šeimininkų likusius betono stulpus ir iš jų padariau lysves. Dar panaudojau visokių lentgalių – taip ir išėjo daržas už daržinės. Labai geras mikroklimatas ir viskas gerai auga. Braškės, žirniai, salotos, svogūnai, ridikai, česnakai, burokėliai, aitrioji paprika, moliūgai.

Šalimais pastačiau vištidę, aptvėriau. Metus vištos gyveno laimingai ir nešė kiaušinius. Bet galų gale kažkoks plėšrūnas rado kaip prasikasti į aptvarą ir… vištų nebeliko. Dabar tvirtinu fortifikacinius įrengimus ir bandysiu naujas vištas apgyvendinti. O anoms memorialinę lentą pakabinsiu (juokiasi).

Po pirmo karantino su pusbroliu Tomu Merkinės dvarvietėje atidarėme „Pasaulio puodų“ vasaros kiemą. Savotišką gatvės maisto festivalį. Pabandymui. Galvojome, pagersime kavos kartu su vienu kitu lankytoju. Bet kaip palinkome prie puodų per Mindaugines, tai ir atsitiesėme tik spalį. Žmonės Lietuvoje buvo ištroškę įspūdžių, negalėdami keliauti po pasaulį, atrado Lietuvą ir jos gražiausias vietas. O būtent tokia ir yra Merkinės santaka ir piliakalnis.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.11

Greta ir jos 10 senelių

 Pavadinimas šiek tiek primena pasaką? Tačiau iš tiesų tai tikro gyvenimo atspindys. O ši gera moteris, vos ją sutikus, ištiesė ranką ir pasakė: ,,Vadinkite mane tiesiog Greta. Jokių ten pavardžių ir titulų nereikia.“ Taigi Greta (pavardė redakcijai žinoma) gyvena Kaune ir tikina turinti 10 senelių…

  Greta, paprastai žmonės turi 4 senelius, jūs gi – net dešimt. Ar galėtumėte tai paaiškinti?

Aš turiu keturis biologinius senelius (deja, gyva liko tik močiutė) ir dar devynis, kuriuos vadinu savo ,,širdies“ seneliais. Aš lankau juos kasdien, visą savaitę. Mes kartu leidžiame laiką: aš jais rūpinuosi, jie – manimi (turiu galvoje mano širdimi ir siela).

Tai jūsų darbas?

Ne, tai mano širdies šauksmas, arba dar galima tai pavadinti – mano gyvenimo misija.

Kaip ir kada supratote, kad rūpintis senais žmonėmis yra jūsų gyvenimo kelias ir misija?

Tai nutiko po senelio, mamos tėčio, mirties. Tiesiog su siaubu suvokiau, jog skyriau jam labai mažai laiko. Vis atidėliodavau susitikimus, retai paskambindavau telefonu. Tas skubėjimas, kalnai darbų, neatidėliotinos užduotys tarsi pateisindavo mano pasimatymų vilkinimą. O juk senelis Povilas buvo antrasis tėtis, kuris augino mane nuo mažumės ir nuolat kartojo, kad esu pati mylimiausia jo anūkė. Jis man davė tiek daug, o aš nusisukau nuo jo paskutiniais jo gyvenimo metais.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr.11

Ar galime sau leisti pykti ?  

Pyktis – viena dažniausių žmogaus emocijų, reakcija į tam tikrus įvykius, reiškinius. Dėl kasdienės įtampos, stresų, didelių darbo krūvių, atsakomybės naštos retam jo pavyksta išvengti. Apėmus pykčiui, žmonės elgiasi įvairiai: vieni sugeba išlikti ramūs, mintyse skaičiuodami iki dešimties ar kartodami kokią kitą tokiems atvejams pritaikytą „ramybės formulę“, kiti pyktį užgniaužia savyje, slopina, slepia ir apsisukę nueina kuo toliau nuo pyktį sukėlusio asmens ar įvykio, treti išsilieja pakeldami balsą, kumščiu trankydami stalą ar paleisdami į sieną po ranka pakliuvusį daiktą.

Nuo susierzinimo iki įniršio 

Pyktis – jausmas, kurio stiprumas gali skirtis nuo lengvo susierzinimo iki įniršio ir neapykantos. Pyktis dažniausiai kyla kaip atsakas į jaučiamą skriaudą, teisių suvaržymą ar norint įtvirtinti savo autoritetą. Šis jausmas yra normali reakcija į praradimą, grėsmę ar tam tikrą sukrėtimą. Pyktis gali kilti ir tuomet, kai kažkas žmogų išduoda ar nuvilia arba kai žmogus nesugeba išreikšti savo tikrųjų emocijų ir skaudžių išgyvenimų. Kartais jis kyla be jokios akivaizdžios priežasties kaip rezultatas į stresą. Jis gali būti nukreiptas tiek į save, tiek į kitus.

                      Psichologai pataria pyktį ne slopinti, o išgyventi, kad jis neperaugtų į fizinį ar psichologinį smurtą, nes taip nutikus kenčia ne tik jie patys, bet ir šalia esantys žmonės. Sakoma, kad pykčio užgniaužimas – tiesus kelias į ligas ir ankstyvą senatvę.

Filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus rašė: „Pykčio pasekmės visada yra sunkesnės negu priežastys, kurios tą pyktį sukelia.“

  • Žurnalas "Moters savaitė" - 12 mėn. prenumerata

    32.00
  • Moters savaitė

    Žurnalas "Moters savaitė" - 6 mėn. prenumerata

    17.00
  • Moters savaitė

    Žurnalas "Moters savaitė" - 3 mėn. prenumerata

    9.00
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė