Moters savaitė Nr.08 (2021 m.)

GIULIJA: „Prasidėjo mano rožinis laikas”  

Praėjusi kovo 22-oji atlikėjai Giulijai buvo ypatinga diena. „Jubiliejus neapvalainas, tačiau pažymėtas magišku skaičiumi – 55. Manau, vėl prasideda mano gyvenimo naujas etapas. Nes kai sulauki 55-erių, pradedi suprasti, kad gyvenime lieka tik GYVENTI: džiaugtis ir mylėti suvokiant, kad tai yra labai trapu“, – šypsosi ji, visa širdimi dėkodama gyvenime sutiktiems žmonės už padarytą didelę įtaką ne tik jos darbams, bet ir jausmams…

„Visiems, visiems norėčiau padėkoti! Žinote, kas labai keičiasi sulaukus tokio metų skaičiaus? Pradedu atsipalaiduoti ir negalvoti apie tai, kas tau ką pasakys, kaip apšnekės – tas jau neberūpi. Dabar esu tokiame kelyje, kur lieka tik džiaugtis ir nesidairyti nei atgal, nei į priekį, o tiesiog gyventi šia diena. Juk jau daug ko išmokta. Jeigu tokį protą turėčiau būdama 40-ties, būčiau labai mokėjusi gyventi (šypsosi). Dabar man ateina aukso amžius, kai leidžiu sau pasakyti, ką galvoju, bendrauti tik su tais žmonėmis, su kuriais noriu. Ir dar išmokau pasakyti „ne“. Bet tą daryti labai sudėtinga – kol iki to nepribrendau, buvo nelengva (šypsosi).

Ar tikrai verta mokytis sakyti „ne“?   

Taip jau įprasta, kad kiekvieną žmogų tėvai, bendruomenė, visuomenė iš mažens moko būti pareigingu, visada visiems padėti ir niekada nesakyti „ne“. Juk ir darbe tikriausiai dažnai nedrįstame sakyti, kad to ar ano nedarysiu vien dėl to, kad tas nepatinka – yra įsipareigojimas, ir viskas. Arba muzikiniuose projektuose tu negali kažkam diktuoti savo norus, tenka prisitaikyti prie kitų. Kaip ir bendruomenėje, kurioje gyveni. Tačiau dabar jau moku taktiškai pasakyti ir apginti savo nuomonę, tikslus ar idėjas neįžeisdama nei žmogaus, nei aplinkos. Nors ir anksčiau nebuvau iš tų, kurie visiems nusileidžia, buvau pasiutusi, nuomonę išsakydavau kategoriškai. O dabar žinau: prieš vėjo malūnus nepapūsi, viską reikia daryti diplomatiškai, kartu išlaikant komfortą savo atžvilgiu. Dabar visa, kas geriausia, turi būti po lygiai padalyta tarp manęs ir kitų. 

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ Nr. 8

INDIJOS PALYTĖTI

Pojūtis – stiprus dalykas. Dar kartą įsitikinu rašydama šį rašinį. Nors mano namuose nė vieno smilkalo, jaučiu jų kvapą ir girdžiu švelnią muziką. Atrodo, kad iš indiškų prekių krautuvėlės „Saraswati“ Vilniuje grįžau ne tik su jos šeimininkų Vaidos ir Glebo BOBYLIOVŲ interviu, bet ir su jų krautuvėlės kvapais ir garsais. Galiu tik įsivaizduoti, į kokius pojūčius įsuka pati Indija, kai pirmą kartą padedi koją ant jos dulkėtos žemės, o virš galvos kepina smogo debesyse paskendusi saulė.

 Krautuvėlės „Saraswati“ krikštynos Himalajuose

Prisiminęs savo pirmą piligriminę kelionę į Indiją, Glebas atsidūsta ir prisipažįsta: „Tai buvo net ne kultūrinis šokas, tai buvo kultūrinė koma. Kai išėjome iš oro uosto, mus pasitiko tokiu stipriu smogu aptrauktas Delis, kad miesto net nebuvo matyti, man pasirodė, kad atskridome į pragarą ir aš norėjau namo. Bet kai išvažiavome iš to milijoninio miesto, kai pasikeitė gamta, oras tapo vaiskus ir grynas, kai prieš akis atsivėrė nuo sidabro blizgantys Gangos upės krantai, užliejo tikra ramybės atmosfera. Atrodo, kad problemos liko kažkur toli, pasijaučiau kažkam priklausantis, atsipalaidavęs ir tas pojūtis buvo su niekuo nesulyginamas.“ 

„O dar ta nuostabi kelionė Himalajų kalnais… Lankantis paskutiniame gyvenamame Manu kaime, nuvykome į Šrilos Vyasadevos olą, kurioje kažkada buvo padiktuoti ir užrašyti Indijos šventraščiai. Deja, tuomet reikėjo skubėti ir nespėjau pasimėgauti potyriais, bet supratau, kad man tai ypatinga vieta – pasilikau ten mintimis. Todėl, kai apsilankiau Indijoje antrą kartą, atvažiavau į šią olą, turėjau galimybę pabūti joje ilgiau ir patyriau tokį Dievo artumą, kad pagalvojau, kad jeigu dar ilgiau žiūrėsiu į tos dievybės skulptūros akis, aš su ja čia ir pasiliksiu“, – juokiasi Vaida.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ Nr. 8

MANO MAMOS DIENA

 Mūsų vaikystė buvo vienas didelis „vaikų teisių pažeidimas“. Mes buvom vieni namuose, lakstėm su raktais po kaklu kieme, netilpę į autobusus, ėjom iš mokyklos kelis kilometrus vieni ir net negalvojome, kad kažkas negerai. Taip tiesiog buvo, ir buvo visai neblogai. Šiaip ar taip, gūdžiais laikais man to meto vadinti nesinori.

Taigi prisimenu, kad būsimieji pirmokai pavasarį turėjo dvi savaites eiti į mokyklą – mūsų kaime toks buvo jų parengimas mokslams. Žygiavau ten ir aš, beje, per tas dvi savaites pagaliau sudėjau du skiemenis į vieną – nes visi galvojo, kad jau niekada nesudėsiu – ir akimirksniu išmokau skaityti. Be jokių užsikirtimų, praktiškai nuo tos minutės, kai sudėjau du skiemenis. Mamytė metė skutus bulvę ir mane, tuos skiemenis staiga sujungusią, pabučiavo. Bet ne apie tai. Apie kitką: apie mano ir mamos meilę, o gal rūpestį.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ Nr. 8

moters savaitė
moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė