Moters savaitė Nr.07 (2022 m.)

Nijolė Narmontaitė: „Šypsenos galia – beribė“

„Dabar ypač jaučiu, kad žmonėms reikia kalbėjimo, bendravimo. Nes išgyvename ypatingą milžiniškų perkainavimų periodą, – mąsliai ištaria aktorė, šešių knygų autorė Nijolė Narmontaitė, kuri balandžio 12-ąją savo 63-iąjį gimtadienį pasitiks dviejų baisių krizių sandūroje. – Matyt, dabar atėjo tas laikas, kada tu gali pasitikrinti savo stiprybę.“

„Tai metas, kai žengiame iš krizės į krizę. Jau atrodė, kad baisiausias pandemijos laikotarpis eina į pabaigą, bet staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus – karas Ukrainoje, ta pakibusi grėsmė virš mūsų – visų mūsų stiprybės ir bendrystės išbandymas… Šių metų „Kino pavasario“ šūkis „Kad būtum, reikia kito“ – be galo tikslus! Pati pajutau, kad būtent to kito žmogaus šiai akimirkai labiausiai reikia, kad nesijaustum vienas, kad neliktum tik su savo mintimis ir nekarščiuotum vien savame nerve, savoje įtampoje“, – atsidūsta pašnekovė.

Nijole, tačiau pasisveikinote su šypsena, pasitempusi, švytinti – ne paslaptis, kad esate stipri moteris, tad gal tenka savo stiprybe dalytis ir su aplinkiniais?

Dabar dažnai pati jaučiuosi tarsi psichologė. Vos ne kasdien skambina draugės, pažįstamos ir guodžiasi: viena sako: „Man panikos priepuolis“, kita: „Ką daryti, jeigu…“ – ir taip ištisai! Ieškau tinkamų žodžių, nes kiekvienam žmogui vis kitokių reikia, prie kiekvieno priėjimas skirtingas. Mano pirmiausias patarimas – neužsidaryti! Kaip ir per karantiną, taip ir užgriuvus dabartinei situacijai, reikia daug bendrauti. Štai, pavyzdžiui, neseniai pasikviečiau iš Klaipėdos paviešėti pusseserę, savo nuostabiąją Mildą. Kai mano mama labai sunkiai sirgo (septynis mėnesius nesikėlė iš patalo), Milda buvo tas žmogus, kuri pajutusi, kad man reikia pagalbos, atvažiavo per savo atostogas mane pavaduoti, leisti man atsikvėpti… Stengiuosi prisiminti žmones, kurie man yra gero padarę: norisi juos kažkaip pakylėti, apdovanoti, nors trupinėlį gerumo duoti. Su Milda visą savaitgalį bendravome, daug vaikščiojome po pavasarinį Vilnių, pažiūrėjome spektaklį Operos ir baleto teatre – jaučiau, kad dabar jai būtent to reikia. Ir kaip nudžiugau, kai ji pasakė: „Aš per tas tris dienas turėjau tokias nuostabias atostogas!” Kai judinsime šalia esantį žmogų iš sąstingio, tai ir patys išsijudinsime.

Žinote, ką aš šiomis dienomis nuolat darau? Pamačiusi gatvėje ar parke karo pabėgėlius su maišais prieinu ir užkalbinu juos. Kokie jie už tai dėkingi! Už tai, kad tu tiesiog dėmesį parodei, kad tu jų paklausinėjai, kad pasidomėjai – gal jiems reikia kokios pagalbos? Paklausi, ar jie žino, kur ambasada, ar žino, kur rasti punktus, kuriuose galima gauti drabužių ar maisto paketų. Dažniausiai jie iš tikrųjų daug ko nežino. Nustemba sužinoję, jog gali važinėti visuomeniniu transportu ar vaikščioti į „Kino pavasario“ filmus nemokamai…

Tenka ir tiesiogiai bendrauti su nuo karo pabėgusiais ukrainiečiais, nes ir mūsų namuose Tenerifėje, ir mano vyro tėvų namuose, taip pat pas daugelį giminaičių ir draugų šiuo metu glaudžiasi ukrainiečiai. Kiekvieno istorija vis kitokia. Beprotiškai skauda širdį dėl sudaužytų gyvenimų.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 7

Hospisas – gerumo ir vilties namai

Lietuviai atsargiai kalba apie hospisus, jų veiklą. Gal jie prisibijo ligos ir mirties emocijų, vengia sunkių temų.

Šiandien apsilankiau Palaiminto kunigo Mykolo Sopočkos hospise Vilniuje ir su direktore, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos nare, seserimi Michaela Rak kalbėjau apie šių gerumo ir vilties namų kasdienybę.

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas jau seniai yra jūsų namai. Kada ir kodėl kilo idėja jį įsteigti? Kokia buvo šio prasmingo kelio pradžia?

Sakyčiau, kad pirmoji kibirkštis ir mintis įsteigti Vilniuje hospisą gimė kardinolo Audrio Juozo Bačkio širdyje. Kardinolas jau žinojo, kaip ir kodėl veikia hospisai Vakarų šalyse. Jis matė, kad tokia pagalbos ir gerumo salelė būtina ir Lietuvai. Todėl jis ėmėsi veiksmų: mėgino jį įsteigti, bet, deja, nelabai sėkmingai. Vėliau jis pasikvietė mane į Lietuvą ir 2008-aisiais metais pradėjau kurti pirmąjį hospisą Lietuvoje. Gerų žmonių dėka per 4 metus mums pavyko suremontuoti XVI amžių menantį pastatą ir jį pritaikyti hospiso reikmėms.

Prisimenant pirmuosius hospiso gyvavimo Lietuvoje metus, kokia buvo pirmoji žmonių reakcija? Ar tikrai jie iškart naudojosi šiomis paslaugomis?

Mūsų pagrindinė motyvacija ir variklis įsteigti hospisą buvo tvirtas žinojimas, kad tokia paliatyviosios pagalbos vieta yra tikrai reikalinga. Mūsų šalyje yra daug sunkiai onkologinėmis ir kitomis ligomis sergančių žmonių, kurie, deja, pasibaigus aktyviam gydymui ligoninėje, negali iš niekur sulaukti pagalbos. Pirmaisiais hospiso veiklos metais mūsų įstaiga buvo visiems kažkas naujo, net sakyčiau nežinomo. Laikui bėgant vis daugiau žmonių kreipėsi pas mus pagalbos ir jos sulaukdavo, tiek hospiso stacionare, tiek ir namų hospise (profesionalios komandos pagalbos teikimas paciento namuose).

Ir anuomet, ir šiandien kokybiška, visapusiška pagalba sunkiai sergantiems asmenims yra svarbi ir prieinama.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 7

Ukrainos prezidento žmona – Jelena Zelenskaja
 Pirmosios Ukrainos ledi paslaptys…

Graži ir patikima sutuoktinė

Stilingai, bet kukliai apsirengusi moteris su į kuodelį surištais plaukais ir žavia šypsena – tokią pirmąją ledi išvydo Ukrainos gyventojai per inauguraciją.

Spauda tuojau parašė: ji perspjovė pačią Melaniją Trump, JAV prezidento žmoną. Kai kas Jeleną netgi apkaltino kopijuojant amerikietės stilių. Bet tie, kurie pažįsta ją asmeniškai, gali patikinti, kad Jelena tokia buvo visada – pakankamai kukli, bet ištaiginga ir mokanti deramai laikytis visuomenėje.

Visada kartu

Krivoj Rogas, kuriame 1978 m. gimė Lena Kijaško, – nemažas miestas. Su būsimuoju vyru – Volodia Zelenskiu – likimas ją buvo suvedęs ne kartą. Jiedu gyveno tame pačiame miesto rajone, po to kartu lankė mokyklą ir net mokėsi gretutinėse klasėse.

Įdomu tai, kad meilės nuotykius mėgstantis vaikinas žiūrėjo į visas merginas, išskyrus Leną. Jie įstojo į skirtingus institutus. Lena studijavo architektūrą, o Vladimiras – teisę. Čia jų keliai turėjo išsiskirti, bet likimas planavo kitaip. 

Viskas buvo kaip kine. Lena su draugėmis neskubiai vaikštinėjo gatve, o priešais jas ėjo Volodia Zelenskis su draugais. Kai kompanijos susitiko, tarp jaunų žmonių praskriejo kibirkštėlė. Maždaug taip Lena prisimena jų pažintį.

Tiesa, ji pati savo jausmus pripažino ne iškart. Tačiau Zelenskis neslėpė: jo meilė įsižiebė akimirksniu. Jaunuolį patraukė merginos orumas – ji buvo tvirta kaip titnagas ir nekreipė į jį jokio dėmesio. Visgi ilgas merginimas, pasimatymai, glėbiai gėlių ir siurprizai ištirpdė Lenos širdį. Įsimylėjėliai išsakė vienas kitam jausmus ir pradėjo gyventi kartu. 

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 7

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė