Moters savaitė Nr.07 (2021 m.)

Rūta Ščiogolevaitė – ,,nepatogi“, tikra ir nuoširdi

Pagrindinis Rūtos Ščiogolevaitės (39) vaidmuo šiandien – būti penkių vaikučių mama. Galėtum manyti, kad buitis ir rūpesčiai ją visiškai pasiglemžė. Visgi Dievo apdovanota dainininkė ir gyvybinės energijos kupina moteris griauna stereotipus, o jos populiarumas nė kiek neblėsta. Kaip šiandien gyvena garsi ir išmintimi trykštanti moteris?

 Rūta, norėjau pokalbį pradėti kitaip, bet akis užkliuvo už jūsų komentaro ir nuostabos, kodėl Agnė Jagelavičiūtė pasidarė plastinę operaciją. Tai paklausiu tiesiai šviesiai, ar jums tokios gražinimosi formos nepriimtinos?

Visų pirma, ši jūsų nuostaba – tai tik iš konteksto ištraukti žodžiai. Viename interviu su žurnaliste kalbėjomės apie plastines operacijas ir apie ribas, kada aš pati galėčiau tam ryžtis. Agnę tame pokalbyje paminėjau tik todėl, jog maniau, kad ši moteris yra per graži, jog jai reikėtų ką nors taisyti. Tai buvo labiau komplimentas jai negu kritika.

O kaip jums pačiai pavyksta atrodyti šitaip puikiai?

Nežinau. Man netgi sunku vertinti šį jūsų klausimą, nes nesu iš tų moterų, kurios labai stipriai rūpinasi savo išvaizda.

Kai išgirstu panašų klausimą, visada stabteliu ir suklustu: ar tai tikrai manęs šito klausia? Ar šnekama apie mane? Kur, kada aš gerai atrodžiau? Stebėdama savo interviu ar TV laidas, vis pastebiu, kad plaukai ne taip sugulė, kad kokį rūbą ne itin pavyko priderinti, kad netinkamu rakursu nufilmavo. Aš nesu ta, kuri visas detales preciziškai suderina iki smulkmenų. Man tai netgi nemalonu.

Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 7

Detektyvas su magijos prieskoniu

Ar yra šis vyras padaręs kažką tokio, ko niekas anksčiau nėra daręs? Susimąstęs jis šypteli – yra: „Taip išeina, kad esu pirmasis Lietuvos istorijoje oficialus privatus detektyvas.“ Išeidamas į pensiją po darbo kriminalinėje policijoje dabartinis Vilniaus privačių detektyvų grupės „Rimanas ir partneriai“ atsakingas partneris ir Rimano biuro vadovas Olegas Rimanas svajojo atsiduoti vien fokusams, magijai, visiškai panirti į iliuzijų pasaulį. Iki šiol jo sandėliuke guli neišpakuoti dar tada pripirkti būsimiems pasirodymams rekvizitai, o lentynose laukia šimtas neperskaitytų magijos ir iliuzijos tema knygų. Ir ta svajonė vis dar kabo ore…    

„Kažkada kilo mintis pasidomėti, ar anksčiau iki dabartinės Nepriklausomos Lietuvos egzistavo Privačios detektyvinės veiklos įstatymas, reglamentuojantis detektyvų veiklą, – ima pasakoti apie iki tol irgi niekieno nepaliestą reikalą privatus detektyvas. – Paaiškėjo, kad nebuvo. Bet suradome 1937 m. ir 1939 m. laikraščiuose „Kauno diena“ straipsnių (kopijas turiu) su užuomina, kad „jeigu įtariate, jog jus apgaudinėja sutuoktinis, tai tokią ir tokią dieną ateikite į tokią ir tokią kavinę, ten pamatysite poną, vilkintį lietpaltį, o šalia ant stalo bus padėta skrybėlė – tai ir bus Jums reikalingas seklys. Prieikite prie jo ir jis išspręs Jūsų problemą“…

Patikrino pats save

Kovo mėnesį sukako penkeri metai, kai buvo išduoti pirmieji Lietuvoje privačių detektyvų pažymėjimai. Olegas prisimena, kad tuo metu egzaminą laikė penkiese, bet pažymėjimą Nr.1 gauti laimė nusišypsojo jam. „Su manimi iki šiol dirbantys kolegos gavo atitinkamai sekančiai sunumeruotus pažymėjimus. Taip ir tapau tas pirmasis privatus detektyvas Nepriklausomoje Lietuvoje“, – šypsosi pašnekovas.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 7

Nėra blogų laikų DALYTIS ir DUOTI

 Pandemija sujaukė daugelio gyvenimus, pastūmėjo į neįsivaizduojamų nepriteklių paraštes, moko kantrybės, tikėjimo, tolerancijos ir beveik naujos vertybių abėcėlės. Vis dėlto, kad ir kokie gali būti blogi laikai, atrodytų, kad niekada nėra blogų laikų DALYTIS IR DUOTI. Ar iš tiesų taip ir yra, klausėme kelių labdaros organizacijų atstovių.

 Organizacijos „Gelbėkit vaikus” atstovė Daiva TAMOŠIŪNAITĖ: „Atjauta ir gerumas šiandienos fone žmonių širdyse įgavo dar kitą prasmę“

 Gerumas ir atjauta niekur nedingo ir, sakyčiau, pastaruoju metu žmonės ėmė netgi jautriau žiūrėti į kito žmogaus bėdą ar rūpestėlį. Galbūt taip nutiko todėl, kad dauguma anksčiau gerai uždirbusių ir gyvenusių irgi pajuto, kad kažko trūksta, yra sunkiau, ne viskas galima ir pradėjo labiau matyti kitų problemas. Kiek tenka kalbėti su moterimis, kurios dirba vaikų dienos centruose, o organizacija jų globoja beveik 50 ir jos nuolat palaiko ryšį su vaikų, lankančių dienos centrą šeimomis, tai dabar paklausus, ar ko nors netrūksta, dažnai tenka išgirsi siūlymą padėti kitai šeimai, kuriai galbūt dar sunkiau. Anksčiau to niekada nebuvo. Taigi žmonės mato ir jaučia vienas kitą, rūpi vienas kitam. Beje, grupelėmis suskirstyti vaikai, atbėgę į dienos centrą, dabar jame nori būti kuo ilgiau, juk bendravimas – džiaugsmas ir prabanga.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje Nr. 7

Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė
Moters savaitė