Moters savaitė Nr.05 (2021 m.)
Neringa Varnelytė: ,,Kiekviena dviejų žmonių istorija yra išskirtinė“
Smagią ir žavią aktorę Neringą Varnelytę (48) pažįsta visa Lietuva – teatro, kino mylėtojai ir laidos ,,Dviražio žinios“ gerbėjai. Nors aktorė nėra atlapaširdė ir saugo šeimos privatumą, jos nuoširdus tikrumas praveria duris į kitokią meniškos sielos gyvenimo pajautą.
Neringa, jeigu šiandien jums tektų pasirinkti tik vieną profesinę veiklos ,,aikštelę“: teatrą, kiną, TV serialą, humoro laidą ar reklamą – kas tai būtų?
Būtų daug kino. Šiuo metu jaučiu, kad kinas (aktorystės prasme) man yra įdomesnė kelionė. Kai ši kelionė baigiasi, jos nebereikia kartoti. O teatre kelionė irgi būna įdomi, bet po to kas vakarą tenka tą spektaklį kartoti vėl ir vėl. Taigi, jeigu man tektų rinktis, arba jeigu aš galėčiau rinktis, rinkčiausi daug kino.
Mažai aktorių šeimų santuokoje gyvena ramiai, gražiai, laimingai – „kol mirtis mus išskirs“. Jums pavyko. Kur slypi šeimos patvarumo paslaptis?
Nežinau. Gal esame labai kantrūs. Tokie dalykai priklauso nuo žmogaus prigimties. Mes gi abu taikomės vienas prie kito.
Šiaip kiekviena dviejų žmonių istorija yra išskirtinė. Joje gali būti puslapių, kurių nesinori atversti kitiems. Bet mūsų istorija vis dar tęsiasi ir aš manau, kad viskas bus gerai.
Buvimas poroje – tai irgi menas, kūryba, reikalaujanti dėmesio ir energijos iš abiejų partnerių.
14 vaikų auginanti Eglė Vaitkevičienė: ,,Pasirenku matyti grožį“
Šiandien daugelis esame susikrimtę dėl savo mažo pasaulėlio saugumo, finansinės gerovės ar paprastų gyvenimo džiaugsmų. Karantinas pasibeldė ir į Eglės Vaitkevičienės didelės šeimynos duris. Bet, kai keturiolika vaikų tave vadina mama, nėra kada liūdėti…
Viso pokalbio metu Eglė buvo smagi ir spinduliavo šviesą, jos balse nepajutau nė menkiausios nuovargio ar pesimizmo gaidelės.
Egle, jūs maloniai sutikote pasikalbėti. Jokių išsisukinėjimų, atidėliojimų. O aš maniau, kad nerasite pokalbiui laiko – būsite paskendusi veikloje, vaikų rūpesčiuose…
Laikas – subjektyvus dalykas. O ir šiaip šiuo metu mes visi ,,trinamės“ namuose. Todėl tereikia pasitraukti į kokį kampą ir gali ramiai pasišnekėti.
Akivaizdu, kad norėsiu kalbėtis apie jūsų didelę šeimą. Kiek vaikų šiandien auga jūsų šeimynoje?
Turiu įvardyti, kad aštuoni. Bet tik todėl, kad šeimyna yra juridinis asmuo, galintis globoti iki aštuonių vaikų. Tačiau tiesa yra šiek tiek kitokia, nes sulaukę aštuoniolikos metų vaikai tarsi praranda globojamųjų statusą, bet vis tiek yra mano vaikai. Jie lanko vienuoliktą ar dvyliktą klases ir gyvena vis tuose pačiuose – savo namuose.
Tai kiek iš tiesų jų turite?
Aš visada sakau, kad turiu keturiolika vaikų, kurie mane vadina mama. Tarp jų – ir trys mano biologiniai vaikai bei tie, kurie jau suaugo ir paliko namus.
Šiandien po vienu stogu gyvena aštuoni vaikai iki aštuoniolikos metų. Du vaikinai namo negrįžo dėl karantino. O visi kiti sugurmėjo namo: vieniems mokslai persikėlė į namus, kiti dėl koronaviruso prarado darbus. Dvi suaugusios mūsų merginos grįžo ir visai čia pat nuomojasi butą. Kaip tik panašiam atvejui mes šalia savo namo nusipirkome dar vieną namuką, kad visi mūsų suaugę vaikai visada galėtų grįžti, kad namuose jiems niekada nestigtų vietos.
Toks tas didelis mūsų namų ūkis – miegame atskirose vietose, bet visą dieną leidžiame kartu.
Pandemijos iššūkiai ir pamokos mūsų psichikai
„Depresijos gydymo centras“, savo veiklą pradėjęs 2016 m., kai keli psichologai nutarė gilintis būtent į šį psichinės sveikatos sutrikimą, šiandien nestokoja klientų su pačiomis įvairiausiomis problemomis. Tačiau su centro įkūrėju ir klinikiniu psichologu Antanu MOCKUMI kalbėjomės apie didžiausią šiandienos aktualiją – žmonių psichinę sveikatą pandemijos fone.
Karantinas apvertė aukštyn kojomis dažno iš mūsų bendravimo įpročius: neliko tiesioginio bendravimo su išoriniu pasauliu (draugais ir bendradarbiais), o atsirado galimybė bendrauti su šeimos nariais (tėvais, vaikais, sutuoktiniais). Atrodo, kad tai neturėtų būti blogai, bet prakalbome apie daug problemų šeimose. Kokie to pavojai mūsų psichikai?
Yra šeimų, kurios džiaugiasi, kad pagaliau daug laiko praleidžia kartu. Dažnai tokios šeimos gyvena name, turi daug erdvės, kiemą, būti vienoje patalpoje visą dieną jiems nereikia. Bet yra ir tokių, kurių erdvė maža, žmonių joje su savo poreikiais atsirado daug: vaikai nuotoliniu būdu mokosi, tėvai dirba, ir to pasekmė – chaosas: žmonės jau nebežino, ar jie yra namuose, ar darbe, kokių veiklų griebtis ir ką daryti. Poros irgi dažniau konfliktuoja, nes į šeimos bendravimo erdvę, kuri daugeliui buvo tik poilsio erdvė, persikelia ir darbinė veikla su visomis jos problemomis. Dar vienas dalykas: keičiasi vaidmenys. Jei vyras anksčiau buvo pratęs suvokti savo vaidmenį „uždirbti pinigus”, o šeimoje kitų vaidmenų daug neturėjo, tai būnant namuose užgriūna įvairiausios iki šiol nepatirtos veiklos ir ne visos jos džiugina. O aplinkui dar tas lėtinis stresas dėl situacijos ir žmonės tampa netgi psichofiziologiškai įsiaudrinę. Tuomet menkiausi dalykai gali išprovokuoti ir nepasitenkinimą, ir net konfliktą. Dėl to reikia būti labai sąmoningiems ir suvokti situacijos pokytį. Be to, labai svarbu suprasti, kad problemos nėra vien kitame žmoguje, o gali būti ir tavyje. Šioje situacijoje praverstų daugiau gilintis į save, savo nuotaikas, apmąstyti savo elgesį ir motyvus.
