Moters savaitė Nr.02 (2021 m.)
Laima Tamulytė-Stončė: ,,Taip bus ne visada“
Visada gerą nuotaiką spinduliuojanti Laima Tamulytė-Stončė (41 m.), daugumai geriau pažįstama kaip Mama Rock‘n’Roll, šiuo metu su vyru Gediminu sūpuoja savo pirmagimę dukrelę ir mėgaujasi tėvystės džiaugsmais. Ir nors pandemija neskuba atgniaužti kietų kumščių, šeima draugiškai gyvena savo mažytėje laimės oazėje.
Laima, kaip jums prasidėjo ši diena?
Oi, šiandien diena buvo šiek tiek kitokia, mat ruošiausi lėkti pas odontologą. Kiekvienas turi savų baimių: kas skiepų, kas dar ko. Aš labiau ,,nemėgstu“ dantų gydytojų. Be to, turint mažą leliuką, tenka visus reikalus planuotis, dėliotis iš vakaro.
Koronaviruso pandemijos ribojimai ir dukrelės gimimas, matyt, stipriai pakoregavo jūsų su vyru gyvenimą.
Išties, viskas natūraliai apsivertė aukštyn kojomis. Dabar dukrytė yra mūsų pasaulio ašis, o mes tik skriejame aplinkui. Sulėtėjo mūsų įprastas gyvenimo ritmas, o kai kurios jo sritys visiškai sustojo.
Tai, kad šiuo metu mes patys lyg ir sumažėjome, pritilome, visai neblogai. Dabar, kai visiems aplinkui sunku ir nerimastinga, mes gyvename savotiškoje laimės oazėje. Kartais net bijome kitiems pasakyti, kad esame laimingi. Mūsų maži-dideli džiaugsmai labai paprasti: nesloguojame, augame, priaugame, skiepijamės pagal grafiką.
Vieną dieną vyrui sakau: ,,Ar kada pagalvojai, kad tu, sulaukęs keturiasdešimties, vėl turėsi tiek daug patirčių ir tiek daug visko naujo mokysiesi?“ Kiekviena diena mus kuo nors nustebina, suteikia džiaugsmo tarsi iš niekur nieko…
Visą interviu skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje
Iš nuostabaus Švarcvaldo slėnio LIETUVOS KRYPTIMI
Birutę HUCK iš Marijampolės sunku įtikinti, kad jos istorija gali būti įdomi mūsų skaitytojui. Ji sako, kad visi žmonės turi savo istorijas ir visos jos įdomios. Bet tikrai ne visi žmonės, pragyvenę 19 metų Vokietijos ir Prancūzijos pasienio kalnuose ir sukūrę ten nuostabius namus ir erdvę, grįžta į tėvynę ir sako, kad iki 50 galima iš savo šalies išvažiuoti, bet po 50-ies jau geriau tik sugrįžti. Kad jaustumeisi savas. Tas „savas savame krašte“ Birutei visada buvo labai svarbus, o būti „ne sava svetimame krašte“ jai visada padėjo jos moteriška kūryba ir darbštumas. Taigi ši istorija ir bus apie tai.
Ant lėkštės niekas nieko neatneša
Tas moteriškos kūrybos pradas Birutę aplankė dar vaikystėje, kai ji būdama šeštokė užsinorėjo raštuoto megztuko, kaip draugės iš kiemo, o iš mamos gavo tik seną megztą drabužį, teorinę pamoką, kaip iš jo „pasidaryti“ siūlų, ir mezgimo pradžiamokslį. Bet viską viską padarė pati ir po didelio darbo turėjo pačios megztą megztuką. Ne raštuotą, bet galbūt dar gražesnį, galbūt patį gražiausią. Jau tuomet ji suprato ir dar vieną, visą gyvenimą ją lydėsiančią pamoką: niekas ir nieko šiame gyvenime ant lėkštės neatneša. Niekada to nepamiršo. O būdama aštuntokė už savo megztus drabužius iš klasiokės gavo pirmuosius 20 rublių. Taigi mezgė ir mezgė, o šalia to ir piešė. Šiandien atvirai pasakys, kad tikrai netapo didžia menininke, bet piešti moka ir už šią galimybę yra be galo dėkinga likimui. Profesiją pasirinko artimą savo pomėgiams: tapo dailės ir darbų mokytoja, o rankdarbiai visada užėmė didžiąją dalį gyvenimo. Dar Birutei gyvenant Lietuvoje, įvyko dvi personalinės jos rankdarbių parodos, o kiek jų būta dalyvio teisėmis – niekada neskaičiavo. Ne jos buvo svarbu – svarbu buvo visu tuo užsiimti.
Visą straipsnį skaitykite naujasiame „Moters savaitės“ numeryje
Kaip išgyventi artimojo netektį
Gyvenimas neįmanomas be praradimo ir netekčių. Mirtis neaplenkia nė vieno. Netekčių skaičių dar padidino COVID-19 pandemija. Kai mirtis pasiglemžia artimą žmogų, atrodo, žemė slysta iš po kojų, daugeliui gyvenimas tarsi griūva, tampa nebemielas, nusidažo juodomis spalvomis. Ištverti praradimo skausmą sunku, bet kiekvienas sau turime surasti atramos taškus.
Išgedėti neslopinant jausmų
Daugelis sako, kad su artimo žmogaus mirtimi susigyventi padeda laikas, kitiems – užsiėmimas mėgstama veikla, bet artimojo netektis – išskirtinė, ypatinga patirtis, kiekvienas ją išgyvena individualiai.
Artimojo mirtis – pats skaudžiausias dalykas gyvenime. Pasak psichologų, tai pats didžiausias stresas, kokį gali patirti žmogus. Netekę brangaus žmogaus dažnai nebežinome, kaip susitvarkyti su savo emocijomis, dažnai stengiamės įnikti į darbus, užsimiršti ir gyventi įprastą gyvenimą, tačiau labai svarbu leisti sau ir gedėti bei pasistengti tinkamai išgyventi skaudų gyvenimo etapą.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Moters savaitės“ numeryje
