Moters savaitgalis Nr.18 (2021m.)
Ar savivertė gali būti kitokia?
Mūsų skaitytoja Jolita pasakoja: „Nuo mažens jaučiuosi esanti prastesnė už kitus. Netgi tuomet, kai gaudavau gerus pažymius, sekdavosi per dailiojo čiuožimo treniruotes, atrodydavo, kad esu tų sėkmių neverta, kad tiesiog pasisekė. Kai paauglystėje berniukai sakydavo, kad esu graži, negalėdavau tuo patikėti ir vertindavau tai kaip apgaulę. Kai įstojau mokytis į universitetą, jaučiausi, tarsi būčiau kažką apgavusi, tarsi tai būtų ne mano nuopelnas, o tiesiog netyčinis atsitikimas. Visa tai tęsiasi ir suaugus. Tačiau dabar jaučiuosi priėjusi ribą, noriu suprasti, kas vyksta, ir noriu pasukti savo gyvenimą kita kryptimi.“
Savivertė tarsi nusako vertinimo matą, kurį taikome patys sau. Tai mūsų pačių apibendrinta nuomonė apie save ir tai, kokią vertę suteikiame sau tam tikroje situacijoje. Ši nuomonė gali būti teigiama, tada apie save galvojame „aš protinga“, „aš mylima“, „esu graži“, arba neigiama – „esu bejėgė“, „esu nieko verta“.
Brigitte Bardot: „Žmonės mane sužalojo. Stipriai. Ir tik būdama su gyvūnais, gamtoje aš atradau ramybę.“
1956 metais B.Bardot nušvietė ekraną filme „Ir Dievas sukūrė moterį“, kurį nufilmavo jos tuometinis vyras Roger Vadimas ir kuris yra viena garsiausių iš penkiasdešimt kelerių jos trumpos karjeros juostų, įskaitant ir daugelį nesėkmingų. Klasika tapusi scena, kurioje ji, segėdama besiplaikstantį, iki pat juosmens prarėžtą sijoną, aistringai šoka mambo, atnešė į didįjį ekraną naują nežabotos seksualinės energijos lygmenį ir greit užsitraukė JAV cenzorių rūstybę. „Savo laikų mergina, laisva nuo bet kokio kaltės jausmo, bet kokio socialinio tabu“, – taip ją yra pavadinęs R.Vadimas. Vadimas kūrė jai skambias frazes, kurias ji žarstė per spaudos konferencijas: „Nuogumas nekaltas“ ir „Nesidažau lūpų, nes daug bučiuojuosi – bučiniai atgaivina lūpas“. Jis manė, kad jai, tokiai jausmingai ir nuoširdžiai, nereikia aktorinio meno pamokų, taigi Brigitte niekur nieko nesimokė. Ji nekentė kino ir filmavimo, nes aikštelėje jautėsi niekam tikusi, įbauginta ir vieniša. Roger Vadimas sykį ir visam laikui jautrioje jaunos žmonos sieloje įspaudė žiaurią tezę: visa Brigitte vertė – jos grožis, nėra grožio – nėra Brigitte. Ir nuo to laiko ji jautėsi esanti savo išvaizdos vergė.
Zita Juodsnukytė-Jocevičė: siaubo filmą primenanti vaikystė ir išsipildžiusios svajonės
Kai Zitai buvo aštuoneri, šeimoje gimė trečias vaikas, broliukas, deja, jis turėjo įgimtą širdies nepakankamumą. Vaikas kone visą gyvenimą praleido ligoninėse ir būdamas aštuonerių numirė. Zitai prasidėjo gili depresija. Tuomet dar penkiolikmetė atsidūrė ligoninėje, kur buvo gydoma medikamentais. Išleista gydytis namo mergina toliau gedėjo. Susipyko su mama ir buvo išvyta iš namų. Nežinodama, kur eiti, atsidūrė prie upelio. Nuo tragiškai galėjusio pasibaigti sprendimo išgelbėjo užkalbinęs praeivis. „Jis paklausė, ar tikrai nori tai padaryti. Aš sakau, tu nežinai, kaip man sunku. Jis atsakė, taip, nežinau, bet tu gali man papasakoti. Pasirodo, tik tiek ir reikėjo, kad kažkas išklausytų ir neteistų“, – dalinasi Zita. Po šio įvykio moteris smulkiai susirašė ant lapo savo svajones ir tikslus, nuosekliai jų siekė ir galiausiai tapo ne tik veterinarijos medicinos mokslų daktare, bet ir emocijų paleidimo trenere. Zita atleido savo tėvams, nes suprato, kad tik sunkios vaikystės dėka tapo tokia stipri ir ryžtinga. Rado svajonių vyrą, kuris pasipiršo per antrąjį pasimatymą ir jiedu susituokė Indijoje.
