Moters savaitgalis Nr.27 (2022m.)

Pagalvokime apie savivertę

Skaitytoja Edita pasakoja: „Nuo vaikystės galvojau, jog esu kažkuo blogesnė už kitus. Niekas nieko konkretaus, ką galėčiau prisiminti, man nebuvo pasakęs, tačiau šitaip jaučiausi nuolat. Net kai gaudavau gerus pažymius, už kuriuos tėvai girdavo, dėl kurių tetos džiaugdavosi, man atrodydavo, kad nesu nusipelniusi nei tokių įvertinimų, nei pagyrimų, man tiesiog pasisekė. Kai paauglystėje berniukai sakydavo, kad esu graži, negalėdavau tuo patikėti ir jų žodžius priimdavau kaip apgaulę. Kai įstojau mokytis į prestižinį universitetą, kuriam buvo reikalingi labai aukšti balai, jaučiausi, tarsi būčiau kažką apgavusi, tarsi tai būtų ne mano pačios nuopelnas, o tiesiog netyčinis atsitikimas. Visa tai tęsiasi ir suaugus. Į vyrus, kurie mane įsimyli ir manimi žavisi, kurie pasitiki savimi, yra perspektyvūs, aš nė nežiūriu, nes giliai viduje nesijaučiu jų verta. Tačiau dabar suprantu priėjusi ribą ir siekiu suprasti, kas vyksta, o ir noriu pasukti savo gyvenimą kita kryptimi.“ Savivertė – tai apibendrinta nuomonė apie save ir tai, kokią vertę suteikiame sau tam tikroje situacijoje. Ši nuomonė gali būti teigiama (apie save galvojame „aš gera“, „aš vertinga“, „esu graži“) arba neigiama („esu bloga“, „esu nieko verta“). Tokiu atveju, kai apibendrinta nuomonė apie save yra negatyvi, kalbame apie žemą savivertę.