Moters savaitgalis Nr.28 (2022m.)
Kaip padėti vaikui, augančiam probleminėje šeimoje
Skaitytoja Vaiva pasakoja savo istoriją ir nuogąstauja, kad jos sudėtingi santykiai su buvusiu partneriu, jos vaikelio tėvu galėjo paveikti sūnaus gyvenimą: „Mano sūnui jau 9-eri, ir tik pusmetį jis gyvena nebekaustomas baimės, triukšmo ir pažeminimų. Mano buvęs vyras, jo tėvas, su kuriuo išsiskyriau, buvo alkoholikas ir smurtautojas. Daugybę metų kenčiau jo gėrimą, smurtą bei patyčias, nesugebėdama jo palikti. Labai galiuosi ir jaučiu didelę kaltę prieš vaiką dėl to, kad buvau silpna ir bevalė, nenutraukdama šio santykio anksčiau. Sūnus nuo pat gimimo augo girdėdamas barnius ir matydamas smurtą, todėl yra uždaras, atsiribojęs, ypatingai, kaip suaugęs žmogus, rūpinasi manimi ir mūsų namais. Širdį suspaudžia žiūrint į jo smulkutį rimtą veidelį – atrodo, kad jis, niekada taip ir nepabuvęs nerūpestingu linksmu vaiku, iškart suaugo…“ Prisėskite ir klausykite, ką vaikas nori pasakyti (net nesvarbu ką). Tegul žino ir jaučia, kad juo domitės, kad skiriate jam dėmesio. Klausytis – nebūtinai pritarti tam, kas sakoma. Leiskite būti tokiam, koks yra, galvoti, ką nori. Klausykitės nepamokslaudami, nevertindami ir nesmerkdami. Vaikai nori būti priimti lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas žmogus.
Japoniškas poilsis – morita
Rytuose yra vienas nuostabus metodas, kuris padeda atsipalaiduoti, susigrąžinti jėgas ir vėl pasijusti visaverčiu sveiku žmogumi. Šis šiuolaikinis japonų psichoterapijos metodas vadinamas morita terapija.
Metodo autorius – japonų medikas Shoma Morita (1874–1938 m.). XX a. pr. jis vadovavo Tokijo medicinos universiteto psichiatrijos skyriui ir gydė neurozes, nerimo sutrikimus ir specifinį etninį japonų psichinį sutrikimą shinkeishitsu. Kadangi įprastais metodais išgydyti neurozes buvo sudėtinga, gydytojas S. Morita sukūrė savo gydymo sistemą, kuri rėmėsi dzen budizmo filosofija. Ją sudaro keturios stadijos, kiekviena trunka apie savaitę. Pirmos stadijos metu pacientas užrakinamas atskirame kambaryje ir uždraudžiama beveik viskas – jam negalima kalbėti, skaityti, rašyti, klausytis muzikos ir t. t. Galima tik gulėti ir tylėti, kartais pasikeliant iš lovos tik tam, kad pavalgytų ir nueitų į tualetą. Bendrai kalbant, žmogus viso labo tik guli ant ligoninės čiužinio, ir tiek. Kam to reikia? Ogi tam, kad šiek tiek pailsėtų nuo triukšmingo įkyraus pasaulio ir galų gale rastų santarvę su pačiu savimi. Atėjus antrai stadijai pacientui jau leidžiama keltis iš lovos, kad ne tik pavalgytų, bet ir atliktų nesunkius darbelius sode arba susitvarkytų savo kambarį. Jam taip pat galima rašyti dienoraštį, kad jame išlietų susikaupusias emocijas ir mintis, bet kaip ir anksčiau draudžiama kalbėti.
