Akistata Nr.21 (2021 m.)
Fiktyvios santuokos: už keletą eurų kenčia smurtą ir pažeminimą
Ne kartą esame rašę, jog fiktyvi santuoka mūsų šalies baudžiamajame kodekse yra įvardinta kaip prekyba žmonėmis ir už tai gresia nuo 2 iki 10 metų nelaisvės. Neseniai Klaipėdos apygardos teisme (KLAT) atpildas pasivijo iš Tauragės kilusią Eleną S. (31 m., pavardė redakcijai žinoma), o Panevėžio apygardos teismas (PAT) nuteisė 2 uzbekus, „per moterį“ ketinusius įsitvirtinti Lietuvoje.
Prieš keletą metų „nuotakos“ iš Lietuvos dažniausiai buvo skraidinamos ar vežamos į Jungtinę Karalystę, buvę „nutekinimų“ ir į Austriją, Nyderlandus ar kitas šalis – ten, kur jau yra įsitvirtinusios trečiųjų šalių piliečių bendruomenės. Jų nariai suinteresuoti ne tik patys legalizuotis, bet ir bet kokia kaina ES šalyse legaliai apgyvendinti visus savo artimuosius, todėl negaili nei pinigų, nei gražių pažadų, kad įgyvendintų savo tikslus.
Dažniausiai fiktyvioms santuokoms lietuvės pasiryžta dėl lengvų pinigų, tokiuose santykiuose slypinčių grėsmių nesuvokimo arba apgautos. Pasitaiko ir tokių, kurios pakliūva į meilės spąstus, nuoširdžiai tikėdamos užsieniečių pažadais.
Pasak nevyriausybinių organizacijų, padedančių prekybos žmonėmis aukoms grįžti į normalų gyvenimą, verbuotojais iš Lietuvos neretai tampa moterys, kurios pačios buvo sudariusios fiktyvias santuokas arba tai darę jų giminės ar pažįstami. Paprastai tokios „svočios“ nusitaiko į merginas, kurios sunkiai materialiai verčiasi, turi protinę negalią ir kurias už nedidelį mokestį galima sugundyti „suvaidinti nuotaką“. Tačiau, kai auka oficialiai gauna ištekėjusios moters statusą, neretai „sutuoktinis“ pareiškia ne tik teises į „savo“ žmoną – jai tenka patirti ir pažeminimą, ir smurtą, ir seksualinę prievartą.
Migracijos departamento duomenimis, ir Lietuva tampa vis patrauklesne šalimi imigrantams: per metus mūsų šalyje įvyksta apie 15-20 fiktyvių santuokų, nors dar prieš dešimtmetį tokių pasitaikydavo vos viena kita.
Mirties bausmė už tai, kad užkrėtė koronavirusu
„Amnesty International“ pranešė, kad nepaisant pandemijos, pernai mažiausiai 18-oje pasaulio šalių 483 žmonėms buvo įvykdytos mirties bausmės. Tai mažiausias egzekucijų skaičius per pastaruosius 10 metų, tačiau jis vis dar yra „siaubingai“ didelis.
„Kol visas pasaulis ieškojo būdų, kaip apginti žmones nuo koronaviruso, kai kurių valstybių vyriausybės skubėjo vykdyti mirties bausmes“, – sakė „Amnesty International“ generalinė sekretorė Anjesa Kalamar. Egzekucijų vykdymas pasaulinės sveikatos krizės įkarštyje, anot jos, pabrėžia mirties bausmės absurdiškumą. Jau įprastomis aplinkybėmis sunku teisiškai kovoti prieš egzekuciją, o per pandemiją dar sunkiau susitikti su advokatais ar pateikti malonės prašymą.
Remiantis „Amnesty International“, 88 proc. mirties bausmių pernai įvykdė 4 šalys – Iranas (246), Egiptas (107), Irakas (45) ir Saudo Arabija (27). Tačiau nėra skaičių iš Kinijos. Organizacija spėja, kad Kinijoje kasmet paskelbiama ir įvykdoma tūkstančiai mirties nuosprendžių, tačiau oficialių skaičių ši šalis nepateikia. Žinoma tik tiek, kad prasidėjus pandemijai šios šalies baudžiamajame kodekse atsirado straipsnis, kad mirties bausmė gali būti skiriama ir žmogui slepiančiam, jog jis serga COVID-19 ir šia liga apkrečia kitus. Mirties bausmė grėsė ir tiems, kurie pandemijos metu kėsinosi į medikų gyvybes.
Įsigaliojus įstatymui vien per pirmąjį mėnesį buvo iškelta 21 tokia byla. Tačiau, kiek žmonių buvo pasiųsti į aną pasaulį, neaišku, nes informacija apie mirties bausmės vykdymus – valstybinė paslaptis.
Nuteisti už akių galima, bet nelengva
Panevėžio apygardos teismas (PAT) priėmė nutartį grąžinti prokurorams Rusijoje 15 metų laisvės atėmimo bausmę atliekančio Romo Zamolskio (51 m.) baudžiamąją bylą. Teismas nusprendė, kad bylos negalima pradėti nagrinėti neišsprendus keleto svarbių klausimų.
Zamolskį, kuriam Lietuvoje pareikšti kaltinimai dėl dviejų žmonių nužudymo bei pasikėsinimų nužudyti mažiausiai dar 14 asmenų, buvo ruošiamasi teisti arba už akių, arba rengiant nuotolinius posėdžius. Pasirodo, nuteisti už akių teisingai ir nepažeidžiant įstatymų, ne taip paprasta, nors galima.
Įprasta, kad teismuose vadovaujamasi įtvirtinta demokratiška norma, kad būtina išklausyti ir kitą pusę („audi alteram partem“ – lot.). Tačiau daugelio demokratiškų šalių įstatymai už karo nusikaltimus, tėvynės išdavystę ar kitus itin sunkius nusikaltimus leidžia pabėgusį nusikaltėlį teisti už akių.
Štai Lietuvai atgavus nepriklausomybę naujoji demokratinės Lietuvos valdžia susizgribo teisti komunistą, buvusį aukštą sovietų valstybės saugumo pareigūną Petrą Raslaną, pokariu gyvenusį ir ėjusį aukštas pareigas Sovietų Rusijoje.
1941-ųjų birželį prasidėjus karui, prieš atsitraukdami į Rusiją komunistai organizavo įkalintų sovietų valdžios priešų sušaudymą. Vienos garsiausių tokių žudynių – prie pat Telšių esančio Rainių miškelio skerdynės.
Po stebėtinai lėto, dešimtmečius trūkusio teismo proceso, Šiaulių apygardos teismas tik 2001 metais P. Raslaną pripažino kaltu dėl Rainiuose organizuoto 76 civilių Lietuvos gyventojų nužudymo.
Tuo metu jau 87 metų P. Raslanas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Tačiau nuteistasis savo paskutines dienas ramiausiai praleido pamaskvės Balašichos gyvenvietėje, nes Rusija ignoravo Lietuvos prašymą išduoti nusikaltėlį.
Visai neseniai Lietuvoje už akių dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų buvo nuteisti 65 sovietiniai kariškiai, kurie 1991 metų sausio 13-osios naktį jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią.
