Moters savaitgalis Nr.20 (2021m.)
Duoti patarimus ir juos priimti reikia mokėti
Jei jums ir toliau atrodo, kad patarinėti kitiems tikrai nėra taip jau ir blogai, siūlau apmąstyti keletą svarbių dalykų. Kai jūsų prašo patarimo, visada pagalvokite, ar tikrai žmogus nemato sprendimo kelių. O gal nori jums perkelti atsakomybę už savo elgesį? Rizikuojate likti kaltas, jei patarimas nesuveiks. Todėl siūlydami savo požiūrį skatinkite pašnekovą apsvarstyti įvairius variantus. Akcentuokite, kad tai jūsų nuomonė, jūsų požiūris, o galutinį sprendimą turi priimti jis pats. Duodami patarimą nerodykite savo viršumo ar protingumo; taip pat pašnekovui patarimų nereikėtų dalyti dalyvaujant kitiems žmonėms, ypač kai patarimą duodate neprašomi. Nes toks patarimas bus priimamas kaip kritika ir pamokslavimas.
Be to, patarimai mieliau išklausomi, jei juos pateikiame duodami pavyzdį, pvz., „žinai, turiu pažįstamą, kuriam irgi panašiai buvo nutikę. Tai jis tada…“
Kartais pašnekovui patarimo nereikia, o reikia tiesiog klausytojo, reikia jūsų dėmesio ir palaikymo. Kaip tai atpažinti? Toks pašnekovas prastai klauso, vis grįžta prie savęs ir problemų, sako, jog jam jūsų siūlymai netinka, prašo kitokių sprendimų ir t.t. Tad tiesiog išklausykite tokį žmogų, o ne patarinėkite.
(Rosita Lekavičienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, psichologė)
Paskutinės Virgilijaus Noreikos dienos. Žmonos Loretos atsiminimai.
Gydytojai po tyrimo išėjo sutrikę, lyg negalėdami patikėti tuo, ką pamatė. „Vėžio metastazės išplito ir eina toliau, gilyn į kaulus, – atsakė vienas iš gydytojų. – Netrukus Jums prasidės rimtos problemos su stuburu… Kiek Jums liko gyventi, žinoma, tiksliai nepasakys niekas… Manau, gal kokie 3, o gal 4 metai…“
Prasidėjo intensyvus gydymas, kurio metu Virgilijui Noreikai daug kartų buvo taikyta chemoterapija. „Labai mylėjau savo vyrą ir labai jautriai reagavau į jo meilę, – pasakoja operos solisto Virgilijaus Noreikos našlė Loreta. – Žinojau, kad jis manęs niekada nepaliks ir kad aš jo niekada nepaliksiu… O tuo labiau jam taip sunkiai sergant…“ Pasak Loretos, chemoterapijoje ji visada būdavo su vyru kartu. „Virgilijui chemoterapijoje būdavo labai liūdna, todėl jis labai prašydavo, kad ir aš ten būčiau kartu“ – prisimena Loreta Noreikienė. – Visada po chemoterapijos jis jausdavo didžiulį silpnumą, o laikas tada buvo ypatingas – vyko pasiruošimas jo jubiliejiniam koncertui, buvo daug repeticijų su mokiniais.“ Po pirmų chemoterapijos seansų gydytojai nusprendė Virgilijui padaryti nepaprastai skaudžią, bet būtiną vaistų injekciją tiesiai į stuburo nervą. „Iš skausmo jis beveik neteko sąmonės, tačiau greitai atsigavo, – prisimena Loreta. – Efektas po injekcijos buvo didžiulis, Virgilijui iškart labai pagerėjo, jis pradėjo vaikščioti…“
„Mano buvimas šalia tada buvo tikrai būtinas ne tik jo slaugai, – prisimena Loreta. – Virgilijui tada prasidėjo didelė depresija. „Nenoriu gyventi su tais vamzdeliais…“ – sakydavo jis man. Guodžiau ir raminau jį tada, kaip galėdama… Labai mylėjau savo vyrą ir supratau, kad privalau jį iš visų jėgų palaikyti…“
