Ko mane išmokė mama
Mama. Tai rūpestingų rankų ir nuoširdžiai, besąlygiškai mylinčios širdies sinonimas. Mama yra pirmoji mokytoja, ruošianti gyvenimui, o kai kurie pamokymai ar gyvasis pavyzdys taip stipriai įsirėžia į atmintį, kad tampa tiesomis, kurias vaikai vėliau perduoda savo vaikams. Paklausykite, kokiomis mamų pamokomis pasidalijo internautai klausimų-atsakymų svetainėje „Quora“.
Apie mokėjimą atleisti
Atleisti ne visada paprasta: juk galime susidurti su didžiulėmis skriaudomis, kurios palieka sunkiai gyjančias žaizdas. Lisa L. Stewart sako, kad būtent mamos pavyzdys jai padėjo eiti atleidimo keliu.
„Mano mama ir aš abi turėjome labai sunkų gyvenimą. Ji atleido tiems, kurie apsunkino jos gyvenimą. O pastaraisiais metais man labai sunku atleisti už baisius veiksmus, kuriuos man padarė kitas žmogus. Iš mamos išmokau, kad reikia atleisti kitiems, ir aš visada atleisdavau gana lengvai, bet nesileisdama į detales pasakysiu tik tiek, kad kažkas, kuo labai pasitikėjau ir ką labai mylėjau, visiškai sugriovė mano gebėjimą kuo nors pasitikėti. Todėl rašydama šį tekstą turiu prisiminti, kad mama mane išmokė atleidimo.“ Lisa atvirauja, kad dar yra šiame kelyje, tačiau supratimas per mamos pavyzdį, kad atleidimas jai pačiai būtų naudingas ir leistų gyventi toliau, jau yra didžiulis žingsnis išsilaisvinimo link.
Išmoko kontroliuoti pyktį
Tushar Ahir pasakoja, kaip, būdamas jaunas, turėjo polinkį nuolat ginčytis dėl nereikšmingų dalykų. „Jei kas nors man pasakydavo provokuojančių žodžių, iškart supykdavau ir įsitraukdavau į ginčus“, – rašo jis. Mama jam patarė save suimti į rankas ir neleisti tam pykčiui veikti taip griaunančiai. Internautas prisipažįsta, kad tada šių žodžių prasmės nesupratęs, tačiau „susidūrus su realiu pasauliu“ pajautė, koks naudingas tai patarimas. „Šis patarimas man pasiteisino kaip didžiausias bendravimo įgūdis. Tikroji šių žodžių esmė buvo ta, kad kai kas nors tave įžeidžia, neatsakyk – tiesiog nusišypsok jam. Palaukite tinkamo momento ir pasirodykite, kai ateis laikas. Neišsakytą atsakymą oponentas prisimena visą gyvenimą“, – rašo jis.
Išmokė meilės
Anjali Kriplani tarp daugybės gyvenimiškų mamos pamokų įvardija ir būdą, kaip rodyti meilę, kaip mylėti. „Meilę ji dovanojo visą laiką… Ji niekada nepavargdavo dovanoti meilę. Po tiek daug ginčų ji visada kalbėdavo su meile – taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Ji visada atleisdavo tau už tavo klaidas ir niekada po to nieko nesakydavo. Ji visada pilna dalytis, net jei tu nesi nusiteikęs kalbėtis su ja, net jei viduje ji nesijaučia gerai – ji vis tiek sugeba pakelti tau nuotaiką, nes tai jos nesavanaudiška meilė“, – rašo Anjali.
Empatija – didžiulė vertybė
Gebėjimas įsijausti į kito „kailį“ – didžiulė stiprybė. Empatijos vertę pabrėždavo ir Amano Singho mama. „Ji visada pabrėždavo, kaip svarbu suprasti ir atsižvelgti į kitų žmonių jausmus, net jei su jais nevisiškai sutinkame. Nesvarbu, ar tai būtų maži gerumo veiksmai, ar tiesiog išklausymas, ji mane mokė, kad empatija gali padėti užmegzti stipresnius ryšius su kitais žmonėmis ir ugdyti užuojautos jausmą. Ši pamoka lėmė mano požiūrį į santykius ir bendravimą tiek asmeninėje, tiek profesinėje aplinkoje“, – apie išmoktą pamoką rašo Amanas.
Kalbėti garsiai
Aditi Thakur pasakoja, kad jos mama nuolat pabrėždavo, kaip svarbu „netylėti“, o „kalbėti garsiai“ dėl visų dalykų, kurie gali vienaip ar kitaip paveikti tavo gerovę. „Kalbėti už tai, kas teisinga, kas yra tiesa… nesvarbu, kas bebūtų. Nuo tada, kai buvau mažas vaikas, visada mačiau, kad mano mama netoleruoja blogio – nesvarbu, ar tai būtų jos gyvenime, ar kitų žmonių, kurie yra su ja susiję, gyvenime.“ Aditi rašo, kad mama nebijojusi ne tik išsakyti nuomonę, tačiau ir pripažinti, jeigu suklysdavo. Aditi – indų kultūros atstovė, kurioje vyresniųjų žodis paskutinis, o mama nepabūgdavo savo nuomonės išsakyti net ir jiems, tačiau visada – pagarbiai. Aditi sako, kad toks mamos būdas būdavo priimamas palankiai.
Moteris pasakoja, kad mamos pavyzdys lėmė ir jos pačios drąsą netylėti, nebijoti pasisakyti, „nebijoti išorinio pasaulio“. „Ji padėjo man suprasti, kad gyventi bijant kitų žmonių ir dėl to tylėti yra pralaimėtojo požymis.“
Padėkoti
„Man buvo apie dešimt metų. Mama pagamino vieną iš savo nuostabių patiekalų, ir man labai patiko. Vėliau, kai ploviau indus, mama priėjo prie manęs. „Atsiprašau, kad vakarienė vėl buvo neskani“, – pasakė ji“, – rašo Brentas Huntas. Tada dar vaikas jis užginčijo mamos žodžius teigdamas, kad jam vakarienė išties labai patiko. Mama atsakiusi kad dėl to, jog jis niekada nieko nepasako apie valgomą maistą ir valgo tylėdamas, mano, kad jos maistas jam ne itin patinka. Berniukas pasakė: „Tu esi geriausia mano pažįstama virėja.“
Ir štai mamos pamokymas:
„Tuomet turėtum tai pasakyti. Kai kas nors dėl tavęs padaro ką nors malonaus, turėtum tam žmogui padėkoti. Jei to nedarysi, jis gali pamanyti, kad nėra vertinamas, ir nustoti daryti tuos malonius dalykus.“
„Tuomet kažkas suveikė. Nuo tos dienos visiems dėkojau tiesiogine to žodžio prasme už viską. Tai tapo įpročiu, kažkuo, apie ką net nesusimąsčiau, ir tuomet prasidėjo stebuklas: žmonės mane labiau pamėgo. Jie daugiau su manimi kalbėjosi, dalijosi su manimi, buvo draugiškesni. Štai kokia dėkingumo galia. Kai jį turi, viskas pasaulyje gerai, o kai jo trūksta, gyvenimas būna tuščias. Mama mane išmokė daugybės dalykų, bet skirti dvi sekundes ir pasakyti „ačiū“ kiekvieną kartą, bet kokioje situacijoje – buvo geriausia“, – patirtimi dalijasi Brentas.
Aukoti Dievo vardu
Nuostabi Stasės istorija ir pamokymas, gautas iš močiutės – išmintingos moters, kuri jai buvo kaip mama. Močiutė mokė, kaip svarbu dalytis su vargstančiais, ypač, jeigu žmogus prašo: tada negalima nusigręžti, o svarbu padėti kaip tik galima geriausiai esamoje situacijoje. Močiutė atremdavo ir kitų nuogąstavimus, kad ką tie vargstantieji daro su aukomis – o jeigu prageria, o jeigu ta prašyta auka nėra tiems tikslams, kuriems manome aukojantys (ne maistui, pragyvenimui, vaistams…) – gal geriau nesivelti ir neaukoti? „Tebūna Dievui ant garbės“, – žemaičių tarme sakydavo močiutė, atmesdama bet kokius „gal“.
Citata: